Miazma

Miazma (nuo graikų kalbos μίασμα - užteršimas, užkratas, o taip pat anglų kalbos miasma) - tai įvairių ligų sukėlėjas ar sukėlėjai, pagal tą medicinos įsivaizdavimą, kuris buvo dominuojantis iki XIXa.. Paprastai miazma būdavo siejama su įvairiais garais, smarvėmis ir panašiai. Būdavo įsivazduojama, kad kokių nors šiukšlių ar kita smarvė gali užkrėsti ir susargdinti žmones.

Nors per kažkokias emanacijas, garus, smarves plintančių užkratų teorijos egzistavo jau prieš porą tūkstančių metų, išplitusia teorija tai tapo tik apie Viduramžius, o dominuojančia tapo tik dar vėliau - apie XIXa., kai kurį laiką konkuravo su Robert Koch teorija apie bakterijas.

Nors šiaip sunkoka paaiškinti vienu sakinių, nes istorijoj šito dalyko definicija vis keitėsi, bet suvis, bendras principas šiaip labai paprastas: miazma buvo senovės mokslininkų paaiškinimas, dėl ko žmogus suserga ligomis. Vieni, pavyzdžiui senovės graikai, teigė, jog tai beformė dvasia kuri keliauja po svietą ir perduoda ligas ar marus, kiti - kad tai „blogas, užkrėstas oras“.

Iki tol, kol buvo moksliškai įrodyta, kad vienas iš susirgimo šaltinių gali būti mikroorganizmai, "miazma" buvo labai populiarus terminas tarp gydytojų, o ypač Europos didmesčiuose, katruose buvo tokie dalykai, kaip atviros skerdyklos ir šiaip visokie ūkių gyvūnai kurie bimbinėjo po miestus ir šiko visur.

Paprastai šnekant, ant bendrų higienos taisyklių, bent jau modernių, buvo visiškai nusišvilpt, tad tokios ligos, kaip cholera ir buboninis maras, galėjo laisvai šluoti populiacijas.

Miazmų teorijos santykis su mokslu

Miazmų teorija yra geras pavyzdys, kaip kadaise buvo viena mokslinė teorija, vietoje kurios atsirado kita, teisingesnė, tą senesnę teoriją išstumdama. Dėl to šiais laikais miazmų teorija skamba panašiai, kaip pseudomokslas, nors savo laiku tai buvo realus mokslas, atnešęs labai daug naudos.

Dar XIXa. pabaigoje ir pačioje XXa. pradžioje, kai nebuvo jokių veiksmingų antibakterinių preparatų, miazmų teorijos šalininkai sanitarijai atnešė daugiau naudos, nei moksliškai teisingesnė infekcijų teorija. Daugiausiai čia nuveikė tokia Florence Nightingale, britų slaugytoja ir slaugos sistemos reformuotoja, kuri reikalavo, kad visur būtų švara, tvarka, vėdinamos patalpos ir panašiai. Jos įvesta sanitarija tiesiog kardinaliai padidino ligoninėse esančių pacientų išgyvenamumą.

Vėlesniais laikais buvo įsitikinta, kad daugelis bakterinių ir virusinių užkratų išties gali plisti ir oru, nors dažniausiai tas plitimas nieko bendro neturėdavo su įvairiais smirdesių šaltiniais. Kitą gi vertus, smarvės šaltiniai visada rodo prastą sanitariją, tuo tarpu jei ore nėra blogų, netinkamų kvapų - tai reiškia, kad ir oru ar oro lašeliniu būdu plintančios infekcijos negali plisti.

Šiais laikais, vertinant ligoninių, prieglaudų, slaugos ir panašių įstaigų būklę, labai griežtai vertinamas yra ir netinkamų kvapų buvimas - skaitoma, kad jei įstaigoje yra pastebimas nemalonus kvapas (išmatų, prakaito, neplauto kūno ir pan.), tai tokia įstaiga netenkina sanitarinių normų ir tai laikoma pažeidimu. Blogas kvapas yra prasto vėdinimo ir prasto elgesio su pacientais požymis, kuris rodo labai stipriai padidintą infekcijų plitimo riziką.

Taigi, nors miazmos ir nesukelia ligų, bet blogi kvapai yra vienareikšmiškai siejami su prasta sanitarija, todėl visada yra potencialių infekcijų ir epidemijų indikatorius.