Šventoji Romos imperija
Šventoji Romos Imperija - tai toksai viršvalstybinis darinys, kur vis koks nors karalius nutardavo tapti imperatoriumi, esančiu aukščiau visų kitų. Darinys susidarė apie 962 metus ir egzistavo iki pat 1806 metų, kai ją galutinai nudaužė Napoleonas.
Pati pradžia buvo iš to, kad 962 metais, praėjus kone pusei tūkstančio metų po Romos Imperijos žlugimo, įvykusio 476, koksai tai Rytų frankų karalius Otonas I susigalvojo, kad jis čia dabar atkurs Romos imperiją išnaujo. Karalius buvo visai kietas, tai pirma užvaldė vidurio ir šiaurės Italiją, paskui Bohemiją, Burgundiją, Nyderlandus, Šveicariją ir dar belenkiek visokių žemių. Gi kadangi tuo metu jau visur buvo katalikų bažnyčia, tai apjungimas vyko po jos vėliava, nuo to ir pavadinimas - Šventoji Romos Imperija, kad nebūtų šiaip sau kaip nors.
Paskui jau to paties siekė ir kiti valdovai, užsidegę idėja, kad štai jie vėl atkurs galingiausią visų laikų imperiją ir taps pačiais galingiausiais, tai traukė į ten vis naujas ir naujas žemes.
Tiek, kad kokiais tai Viduramžiais šitas bandymas kažkaip ėmė ir subyrėjo - visokie karaliai susipjovė su popiežiais ir gavosi taip, kad bažnyčia sau, o Šventoji Romos Imperija - sau, ir dar su tarpusavio karais. Galų gale, XIIIa. popiežių remiami karaliai užsiėmė sau Italijos žemes ir visa Šventoji Romos Imperija galutinai pasiliko be Romos.
Pasilikusi be Romos, Šventoji Romos Imperija ėmė keltis į šiauresnes šalis, kol galų gale, nuo 1485 metų išvis persivadino į Šventąją Vokiečių Tautos Romos Imperiją - lotynų kalba - Imperium Romanum sacrum Nationis Germanicae, kurį valdyti ėmė Habsburgai. O kadangi stiprios valdžios imperijoje nebuvo, tai dar pabandė įkurti ir kažkokį vokiškų žemių parlamentą - Reischstagą.
Nuo XVIa. pradžios Šventoji Romos Imperija bandė visokiais būdais sau pajunginėti kitas žemes, bet niekas į tą darinį nežiūrėjo per daug rimtai, ypač kai paskui prasidėjo Reformacija, o dar paskui ir imperija ėmė skildinėti į visokius smulkius valstybinius darinius (~250 kunigaikštysčių, ~50 nepriklausomų miestų ir ~1500 visokių riterių valdų), o galų gale tie smulkūs dariniai ėmė atskildinėti, tuo tarpu imperinė valdžia teliko kažkur Austrijoje. Tie dariniai dar ir pradėjo tarpusavy kariaut - tai buvo dydysis 30 metų karas, kuris pasibaigė tuo, kad pasirašyta buvo Vestfalijos taika, o jau šioji atnešė pasauliui šiuolaikinio pasaulio tvarkos pradžią, nuo kurios po truputį ėmė formuotis nacionalinės valstybės, paremtos šiuolaikine valstybingumo samprata. Kartu su ta Vestfalijos taika visa ta Šventoji Romos imperija po truputį ėmė prarasti ir savo prasmę, nes tos valstybės toliau ėmė gyvuoti sau, tuo tarpu imperija tapo gražiu pavadinimu, reiškiančiu faktiškai jau neegzistuojančią fikciją.
Taigi, čia turim pasakyti, kad Šventosios Romos imperijos teises apribojusi Vestfalijos taika vėliau davė dar ir pagrindus tam naujam Lietuvos valstybingumui, kuris atsirado keliais šimtmečiais vėliau.
Galų gale, kai Prancūzijoje į valdžią atėjo Napoleonas, tai anas tiesiog pasiūlė Habsburgams iš Austrijos atsisakyti Šventosios Romos Imperijos ir visų su ja susijusių titulų savanoriškai, arba būti patvarkytiems. Tai Habsburgai sutiko ir štai taip 1806 metais ta Šventoji Romos Imperija galutinai nustojo egzistuoti.
Kiek vėliau, praėjus šimtui su trupučiu metų, šitą imperiją vėl pabandė atkurti anoksai Adolfas Hitleris, jau pavadinęs ją III Reichu, bet reikalai nepaėjo - buvo sudaužytas.