Vela incidentas
Vela incidentas - toksai įvykis, kurį 1979 metų rugsėjo 22 dieną užfiksavo vienas iš 12 kosminių palydovų, kuriuos JAV buvo paleidusi branduolinių sprogimų kontrolei. Vela Hotel serijų palydovai turėjo optines kameras, galinčias fiksuoti šviesos, ultravioleto ir šilumos blyksnius, o taip pat ir gama, rentgeno ir neutronų impulsus.
Palydovas turėjo ir priemones, kurios leido atpažinti branduolinio sprogimo sukeliamą blyksnį pagal labai specifišką šviesos paterną - kai būna apie milisekundės ryškus blyksnis, aptemimas sukeltas susidariusios šviesą sugeriančios smūginės bangos sluoksnio, o paskui vėl padidintas švytėjimas.
Taigi, vienas Vela Hotel palydovas 1979 metų rugsėjo 22 dieną skrido netoli Pietų Afrikos Respublikai priklausančių Princo Edvardo salų ir pastebėjo būdingą dvigubą blyksnį. Kartu su blyksniu buvo pastebėta ir radiacija, ir kita spinduliuotė.
Tačiau pagal JAV duomenis, tuo metu tenai niekas jokių bandymų neturėjo vykdyti. Jokia pasaulio šalis tokiais bandymais neprisipažino. Kitą vertus, buvo pastebėti ir kiti reiškiniai - sprogimą fiksavo akustiniai davikliai, o vėliau buvo aptikta ir šiokių tokių radiacijos padidėjimų. Tiesa, visi tie duomenys buvo tokie kaip ir ant patikimumo ribos. Tuometinė JAV administracija, susidūrusi su faktu, kad gali prasidėti dideli politiniai tarptautiniai skandalai, nusprendė, kad geriau bus aiškinti, jog buvo pastebėtas kažkoksai nežinomas meteorologinis reiškinys, nors prieš tai virš 40 kartų Vela palydovų fiksuoti branduolinių bandymų faktai visada pasitvirtindavo.
Bandant ištirti incidentą detaliau, kažkokių papildomų duomenų gauti nepavyko. Tik daug vėlesniais laikais išaiškėjo šiokių tokių duomenų, kad Pietų Afrikos Respublika vykdė branduolinę programą ir tarp kažkokių itin slaptų veiksmų turėjo ir kažkokius bandymus piečiau esančiame vandenyne. Tikslių duomenų visvien taip ir neišaiškėjo, nes praktiškai visi duomenys apie PAR branduolinę programą kažkur taip sėkmingai dingo, kad jų iki šiol niekas neatkasa.
Esminė Vela incidento versija - kad palydovas aptiko vieną iš serijos (galimai netoli dešimties) paskirų labai mažos galios sprogdinimų, kuriuos ir prieš tai, ir po to vykdė sutartinai PAR ir Izraelis, turėję bendrą branduolinio ginklo programą. Tos programos metu abi šalys keitėsi ir kai kuriomis technologijomis, ir urano žaliavomis (PAR yra labai didelės ir turtingos urano kasyklos), ir sodrintu uranu (šį Izraelis galėjo tiekti į PAR), ir žvalgybine informacija. Pagal vieną iš spėjimų, Vela incidentas kilo tik dėl to, kad paskiras vieno palydovo skrydis buvo nepaskaičiuotas ir neįvertintas, arba, galimai, branduolinis bandymas buvo atidėtas, neįvertinus žvalgybos duomenų.
Informaciją apie palydovų skrydžius spėjamai gavo ir ja su PAR dalinosi Izraelis.
Pagal kitas teorijas, fiksuotas galėjo būti ir kažkoks kitas reiškinys - pvz., mikrometeorito dulkelės pataikymas į palydovą, koks nors žaibavimas jūroje, paprastas sprogimas ar dar kas nors.
Tarp kitų teorijų - kad sprogimą slapta galėjo sukelti SSRS, kuri jau buvo dariusi labai slaptų branduolinių testų Ramiajame vandenyne, pažeisdama tarptautines sutartis. Kita versija - kad bandymą galėjo daryti Indija, kuri dar 1974 sukūrė savo branduolinį ginklą. Dar kita teorija panašiai spėja, kad čia galėjo bandyti ir Pakistanas, apie kurį žinoma, kad jis su PAR bent kažkiek bendradarbiavo branduolinio ginklo kūrimo srityje. Dar vienas spėjimas - kad tai buvęs vienas iš paskutinių Prancūzijos vykdytų branduolinių bandymų.
Deja, nei viena iš tų alternatyvių teorijų nepasitvirtina - prancūzai niekad nesidrovėdavo daryti bandymų atvirai, o sovietai niekad nerizikuodavo savo branduolinių bombų gabenti taip toli. Pakistanas ir Indija bandymus sėkmingai darė savo kalnuotose teritorijose.
Taigi, vieninteliu įtikinamu sprogdintoju lieka PAR, kuri tuo metu branduolinio ginklo srityje labai bendradarbiavo su Izraeliu.
Kaip spėjama, sprogimas buvo vykdomas ant specialaus plausto, ant to plausto viršaus pastačius bokštą, kurio viršuje buvo nedidelės galios (apie 2-3 kilotonas) užtaisas. Kadangi sprogimo galia buvo nedidelė, radioaktyvus užteršimas gaudavosi sąlyginai mažas, o kadangi vietovė atoki, tačiau su stipriomis jūros srovėmis ir intensyviu vėju - radioaktyvumas labai greitai išsisklaidė.
Bandymams pasirinkta vietovė pasižymi kraštutinai sunkiomis laivybos sąlygomis, dėl ko bandymus vykdančios šalys gali būti užtikrintos, kad pašalinių stebėtojų tenai nebus. Laikina baze labai patogiai galėjo tapti Princo Edvardo salos, kurios negyvenamos, tačiau galinčios tapti visai patogia baze bandymams - kai pasirinktu metu iš kažkurios salos į sprogimo vietą tiesiog per pusdienį nugabenamas plaustas su branduoliniu užtaisu.
Šiais laikais Vela incidentas yra nagrinėjamas, kaip pavyzdinis atvejis, kiek smarkiai galima nuslėpti vykdomus branduolinius bandymus - ne visada ir ne visi jie gali būti susekti, o taip pat ne visada vienareikšmiškai gali būti identifikuotas jų tikrasis vykdytojas.