Sekimo valstybės

Sekimo valstybės arba Visuotinio sekimo šalys - tai tokios valstybės, kurios gana nuosekliai vykdo daugumos ar visų jų piliečių sekimą ir stebėjimą, fiksuodamos didelę dalį ar visus tų piliečių veiksmus. Tokiose valstybėse kiekvienas žmogus turi vienareikšmį skaitmeninį asmens identifikatorių, pagal kurį sistemos jį arba atpažįsta, arba informuoja policiją, kad ten ir ten yra pastebėtas neidentifikuojamas asmuo.

Bene plačiausiai sekimo valstybių veikimas žinomas iš knygos 1984, kurią parašė toksai George Orwell. Ten iš esmės jau buvo aprašyta sistema, kurioje vyksta kiekvieno piliečio kontrolė.

Šiuo metu vienintelė valstybė, kuri pilnai atitinka sekimo valstybės apibrėžimą, yra Komunistinė Kinija, kurioje yra realizuota socialinio kredito sistema. Tiesa, kai kurie požymiai rodo, kad panašius pajėgumus vysto ir galimai jau turi dar ir Šiaurės Korėja, o taip pat Rusija.

Visuotinio sekimo koncepcijos egzistavo dar gan senais laikais, nes totalinis žmonių sekimas reiškė, kad galima atrasti ir pašalinti visus režimo priešininkus. Taigi, bet kurioje totalitarinėje valstybėje kildavo noras organizuoti ir totalitarinį sekimą. Tik vat žmonių laimei ir režimų nelaimei, tiesiog banaliai neužtekdavo slaptųjų policijų pajėgumo tam, kad bent kiek plačiau kontroliuotų visus.

Pirmieji su moksliniu priėjimu prie visos totalinio sekimo sistemos priėjo III Reicho veikėjai, organizavę Gestapą. Tuometinė idėja buvo tame, kad vienaip aar kitaip turi būti renkama informacija jei ne apie visus, tai apie daugumą asmenų, o ideali slaptoji policija kas kažkiek laiko turi patikrinti bet kurį asmenį. Dėl to, kad techninės galimybės neegzistavo, Gestapas negalėjo organizuoti pilnų patikrinimų, tačiau gyventojus suskirstė į kelias grupes, pagal tai, kiek dažnai jie turi būti tikrinami - nuo tų, kam patikrinimai nereikalingi (pvz., žemės ūkio darbuotojai) iki tų, kur patikrinimas turi būti vykdomas reguliariai, kas kelis mėnesius (atsakinguose postuose dirbantys asmenys).

Kiek kitokio, bet irgi panašaus koncepto laikėsi SSRS, kur buvo nuo mažiausių dienų (dar nuo vaikų darželio) renkami duomenys apie kiekvieną asmenį į jo asmens bylą, kuri papildoma charakteristikomis iš kiekvienos mokymo įstaigos, mokyklos ir panašiai, išsaugant duomenis ir apie visus nusižengimus ir pan.. Tokiu atveju nors sekimas būdavo paviršutiniškas, jis būdavo ypatingai ilgalaikis, trunkantis dešimtis metų, o žmogus jo negalėdavo kontroliuoti, nes savo asmens bylos negalėdavo gauti, nes tam neturėdavo teisės. Tokia sistema sugriuvo, griuvus SSRS.

Pirmoji valstybė, pabandžiusi įvesti totalitarinį sekimą, buvo Rytų Vokietija, kuri maždaug nuo 1970 vykdė labai intensyvią Stasi kompiuterizacijos programą. Stasi buvo perėmusi darbo principus ir koncepcijas iš Gestapo, tačiau labai smarkiai išplėtusi bendradarbių ir agentų skaičių, o visą informaciją apie kiekvieną labiau kontroliuojamą asmenį bandė suvesti į kompiuterines duomenų bazes. Nors tais laikais kompiuteriai tesiog neturėjo tiek duomenų saugojimo įrenginių, kad būtų įmanoma išsaugoti visus reikalingus duomenis apie visus gyventojus, buvo įmanoma bent jau operatyviai nustatyti esminius duomenis ir patikimumo reitingus apie kiekvieną asmenį, o apie įtartinesnius ir svarbesnius - turėti ir daugiau informacijos.

Ryškesnis pokytis įyvko maždaug apie 2000 metus, kai duomenų saugojimo sistemos išaugo tiek, kad apie kiekvieną žmogų būtų galima išsaugoti šimtus kilobaitų ar daugiau informacijos - t.y., jau gana didelį kiekį informacijos apie jo giminystės ryšius, asmeninius ryšius, žinias, veiklas, gyvenimo įvykius, pažiūras ir panašiai. Kiek vėliau atsirado ir automatinio asmenų atpažinimo priemonės, o paskui ir galimybė vykdyti žmonių sekimą, juos atpažįstant. Nors pradžioje tokie informacijos srautai buvo per dideli tam, kad būtų išsaugoti, ilgainiui duomenų saugyklos tik dar padidėjo, tad informacija pradėjo būti saugoma itin dideliais kiekiais.

Pagal tokią informaciją totalitarinis režimas gali pilnai kontroliuoti asmens susitikimus su kitais asmenimis (t.y., sąryšius), įvairios pasiklausymo sistemos gali įrašinėti ir suvedinėti į tekstą išgirstus pokalbius, išsaugoti informaciją net apie smulkius nusižengimus (ne vietoje pereitą gatvę, kelionę be bilieto ir pan.), ir taip toliau. Paskui pagal tokius duomenis automatinės sistemos gali dar ir reguliuoti žmonių veiklą - pvz., apriboti jų galimybes kur nors įsidarbinti ar mokytis, apriboti galimybę pirktis bilietus kelionėms, ar netgi apriboti galimybę parduotuvėse pirkti prekes.

Tokiu būdu, nors anksčiau sekimo valstybės buvo tik teorinės, šiuo metu jos jau egzistuoja praktikoje ir pradeda veikti, reguliuodamos žmonių elgesį.

Dar žr.

• Skaitmeninis fašizmas