IA-64

IA-64 arba Itanium - tokia žlugusi procesorių architektūra, kuri buvo baisiai stumiama apie 2001 metus, kaip atseit tokia 64 bitų architektūra, kuri pakeisianti viską iš eilės ir būsianti tobulesnė už bet ką. Realiai gi tai buvo ne per daug vykęs, daug blogo palikimo turintis mutantas, perėmęs dalį iš x86 architektūrų, dalį iš PA-RISC, tačiau su niekuo normaliai nesuderinamas ir neturintis kokių nors gerų privalumų.

Kurdami tuos savo Itanium procesorius, Intel pasirinko daryti krūvas visokių kompromisų vardan suderinamumo ir kartu vardan našumo, tačiau per tuos kompromisus nei suderinamumo gavosi, nei našumo. Ypač dar pablogino situaciją tai, kad čia su savo ekspertiniais gebėjimais atėjo Hewlett Packard, kurie išties 64 bitų sistemose turėjo belenkiek daugiau patirties ir žinių, tačiau su tomis žiniomis tik pablogino tipišką kūrybinių komitetų situaciją.

Trumpai tariant, gavosi RISC tipo procesoriai su nediduku 128 registrų langu bei aparatiniu Pentium instrukcijų rinkinio transliatoriumi, pririštu prie tų registrų, kad būtų galima tipo leisti ir ankstesnių architektūrų programas. Ale kad ir kaip stengėsi, visvien sistema gavosi nesuderinama su senais x86, tad tos programos galėdavo dirbti tiktai su specialiu softo palaikymu ir dirbdavo tas senas softas kelis kartus lėčiau, nei ant to meto Pentium platformų. Kartu dėl šitų dalykų gavosi nelabai sąmoningai apribotos RISC galimybės, o procesoriai pasidarė baisiai sudėtingi (nes be RISC branduolio turėjo tam pačiam kristale dar ir didesnę dalį Pentium procesoriaus), dėl to sudėtingumo kaistantys, dėl kaitimo teko riboti taktinį dažnį ir galų gale gavosi, kad serveriai su 64 bitų Itanium procesoriais pasidarė niekuo ne geresni už atgyvenusius serverius su 32 bitų Pentium tipo procesoriais, bet kartu belenkiek brangesni.

O paskui, jau 2003 metais AMD kompanija išleido x86-64 architektūrą, kuri buvo realiai tiesiog eilinį kartą sudvigubinta x86 - su pilnu aparatiniu ir softiniu suderinamumu su visomis senomis Pentium sistemomis, tačiau jau 64 bitų. Ir tada Intel Itanium tiesiog susiflopino, nes visiems pasidarė aišku, kad reikalas miręs.

Savo geriausiais metais tarp įvairių 64 bitų sistemų Itanium aka IA-64 architektūra pagal pardavimus buvo pasiekusi maždaug kokią ketvirtą vietą, po x86-64, Power ISA ir SPARC.

Intel labai vangiai palaikė naujų Itanium versijų kūrimą iki 2019 metų, o paskutinius procesorius pagamino 2020. Po to jau šita platforma faktiškai nustojo egzistuoti.

Buvo ir dar kitų, papildomų nuostolių - jau sukūrus Itanium, į tą traukinį dar nutarė įsijungti Digital ir Silicon Graphics kompanijos, kurios abi irgi kūrė savus procesorius. Digital kūrė itin aukštą dažnį turinčius Alpha, o SGI - itin sudėtingus MIPS. Tai abi firmos nutarė, kad dabar bus Itanium, joms nereikės sukti galvos ir todėl ėmė uždarinėti savo pačių procesorių gamybą. Rezultate firmos ėmė užlenkinėti savo pačių pardavimus ir pajamas, o klientai ieškoti alternatyvų. Ir jei Digital visgi per plauką išsilaikė (bet buvo nupirkta Compaq, o paskui Hewlett Packard), tai SGI šito buvo per daug ir firma pakratė kanopas.