Gnosticizmas

Gnosticizmas - bendras pavadinimas įvairių gnostikų sukurtoms ankstyvosios krikščionybės sektų mokymams. Dauguma tų mokymų būdavo labai smarkiai besiskiriantys, nuo pusiau adekvačių iki visiškai pamišėliškų, o bendro jiems visiems buvo tai, kad jų kūrėjai tikėjimo tiesų ieškodavo ne Evangelijose, o įvairiose kitose religijose, savo pačių išmąstymnuose, o taip pat ir šiaip kliedesiuose, kuriuos neretas patirdavo dėl pačių įvairiausių priežasčių.

Bene didžiausia gnosticizmo kryptimi kadaise tapo manicheizmas, kuris vienu metu išaugo net ir į pilnavertę religiją, išplitusią per įvairias valstybes. Tiesa, vėlesniais laikais manicheizmas buvo išnaikintas ir jo nebeliko.

Gnosticizmas ėmė po truputį rastis po tikrųjų Kristaus apaštalų mirties, kai nebeliko tiesioginių Jėzaus mokymo liudytotojų - t.y., faktiškai rastis ėmė maždaug apie 90 metus po Kristaus gimimo. Gan smarkiai įvairūs gnostiniai tikėjimai plito ir radosi grubiai maždaug iki kokių 200 metų po Kristaus, o Artimuosiuose Rytuose - ir dar ilgiau, maždaug iki 500 metų. Nemažai tų gnostinių judėjimų išsivystė į gan stabilias ir skaitlingas sektas. Vėlesniais laikais, kai krikščionybė 380 metais tapo oficialia Romos imperijos religija, gnosticizmas pradėtas sistemingai naikinti, bet kai kurių sektų narių būdavo aptinkama net iki ankstyvųjų Viduramžių.

Bendrai daugumai gnosticizmo šakų būdingi šie bendriausi konceptai:

• Jėzus Kristus laikomas dieviška būtybe, įgavusia žmogišką pavidalą tam, kad nuvestų žmoniją savo pačios dieviškos kilmės pažinimo keliu
• Krikšto ritualas dažnai laikomas ypatingu, kur žmonės gali pereiti į kokią tai kitą būseną, tad ir reikalavimai krikštui dažnai būna daug didesni, nei įprastai krikščionybėje
• Pasaulis, visa Visata yra laikoma kovos lauku tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, ir apie tai sukasi ir visas tikėjimas
• Daugumai gnosticizmo krypčių yra būdingas polinkis į asketizmą ir žemiškų gėrybių atsisakymą
• Paprastai į visą tikėjimą įtraukiama daug konceptų iš kitų religijų ir filosofinių sistemų, dėl ko įvairios gnosticizmo kryptys atrodo ganėtinai eklektiškai

Gilesni gnosticizmo konceptai

Nemažai gilesnių gnosticizmo krypčių turi ir kitų, gerokai gilesnių konceptų, bet jie nėra būdingi visiems, o tik kai kurioms pakraipoms. Tačiau ten, kur šitie konceptai įsigali, gnosticizmas įgauna itin įdomias formas:

• Monada - tai pirmapradis Dievas, kuris yra neskaidoma vienatis. Monada yra Pleromos šaltinis, o tai, Monada išskiria - tai yra Aeonai
• Pleroma - tai Monados arba Dievo šviesa, arba ta jėga, ką Dievas skleidžia per visą Visatą, kurioje gyvuoja Aeonai ir Archonai, o Jėzus buvo Aeonas, pasiųstas iš Pleromos išgelbėti žmonijai. Tolimiausi Pleromos kraštai siekiasi su Tamsa. Viena iš mįslių čia slypi tame, kad apie tą Pleromą užsimena ir apaštalas Paulius savo laiškuose. Tam tikra prasme Pleroma yra ir Rojaus atitikmuo.
• Emanacija - Aukščiausioji šviesa arba Sąmoningumas krenta per daugelį stadijų, lygmenų pasaulių ar hipostazių, iš visai energetinio tapdama materialia ir apčiuopiama. Kažkada, kai ateis viso ko pabaiga, Emanacija apsivers ir pasuks atgal - taip materialų pasaulį versdama į dvasines žinias.
• Aeonai - tai tam tikros emanacijos, kylančios iš Monados arba aukščiausiojo Dievo. Gnostikai čia išskiria labai nemažai visokių Aeonų - pvz., Barbelo, kaip pirmą emanuotą būtybę, o taip pat ir visokių ten būtybių porų, kur būtybės būna vyriškos ir moteriškos, o dėl to susiporuoja į sutuoktinius - sizigas (syzygy). Skirtinguose tekstuose yra dešimtys visokių sizigų. Jėzus Kristus kai kuriuose aiškinimuose mįslingai laikomas susituokusiu su Sofija, tik ne visada aišku, kuria prasme - ar lytine, ar kaip su Pasaulio Dvasia.
• Sofija - tai Išmintis, o taip pat paskutinė Dievo Emanacija, kuri veikia kaip Anima Mundi arba Pasaulio Dvasia, ir minima daugelyje visokių gnostinių mitų, įskaitant ir labai ankstyvų, dar iš I amžiaus po Kristaus gimimmo. Daugumoje mitų Sofija pagimdo Demiurgą, o jau tasai sukuria pasaulio materialumą. O jau tada būna visokie pasakojimai, kas ten blogo ar gero buvo iš to materialumo sukūrimo. Nors Sofija savo esme yra Išmintis, ji kartu yra ir Chaoso skleidėja, nes be Dievo sutikimo nutarė gimdyti kitą būtybę - Demiurgą. O jau tas Demiurgas sukūrė žmones, sukūrė Pasaulio elementus, kuriuos paslėpė žmonių kūnuose, o tada jau Dievas, norėdamas tas nesąmones sutramdyti, sukūrė du Aeonus gelbėotojus - Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Paskui Jėzus Kristus nusileido į Žemę, kad išmokytų žmones patirti Gnozę (Prašviesėjimą), o jau toji Gnozė leistų sugrįžti į Pleromą - t.y., į Rojų.
• Demiurgas - tai Jaldabaotas, Samaelis, Šėtonas, Elis, Ahrimanas, Jahvė arba Jehova - toksai žemesnio rango dievas, kuris atsirado iš to, kad Sofija nepkaluso Dievui. Demiurgas - tai kaip gyvatė su liūto galva, kuris, skirtingai nuo Aeonų, nesugeba suprasti, kas yra Monada arba Aukščiausiasis Dievas, o tai reiškia, kad yra aklas ir kvailas, o todėl prieš Dievą kovojantis. Būtent Demiurgas sukūrė fizinę Visatą ir fizinį žmogaus kūną, o taip pat prisikūrė sau kitų padarų - Archonų, kurie valdo materialų pasaulį, ir kurie turi pamėgdžioti Aeonus, bet yra tik nevykę pamėgdžiojimai.
• Archonai - tai visokie velniai, kuriuos sukūrė Demiurgas. Tikrieji visų tų padarų vardai: Jadabota (pats Demiurgas), Jao, Saota, Adonis, Elajus, Astafanas, Horaja.

Kaip matome iš viso šito sąrašo, gnostikams nepakako paprastos pasaulio sukūrimo teorijos - taigi, jie prikūrė visokių padarų ir dvasių pilną struktūrą, kuri pati iš savęs gavosi tiek kompleksiška, kad dėl jos pametama pati krikščionybės esmė. Paslaptingas gnostikų žinojimas buvo dar ir tame, kad jie ten per savo visokius ritualus, badavimus ir panašiai sugebėdavo dar ir susisiekti su tomis visokiomis dvasiomis - Aeonais ir Archonais.

Aišku, šiais laikais gnostikams padėtų psichiatrija ir neuroleptikai, bet anuomet to nebuvo, tai taip ir vystėsi visokios keistos religijos.

Gnosticizmo išnykimas

Kadangi visokie gnostikai neretai patys vaizduodavo pranašus ir smarkiai abejodavo krikščioniška bažnyčios hierarchija, tai greitai jie susilaukė ir persekiojimų iš krikščionių. Persekiojamos buvo ir ištisos sektos, ir jų lyderiai, ir kartu pagal galimybes naikinami visi gnostikų raštai. Tai dėl to šiais laikais apie įvairias gnostikų grupes bei jų tikėjimus tėra likę tik užuominos. Kai kurie gnostikų tikėjimo fragmentai yra randami per įvairius apokrifus.

Šiais laikais, vykdant plačius kasinėjimus įvairiose vietovėse, pavyko atrasti kai kurių gnostikų raštų. Itin dideliu atradimu tapo Egipte atrasta Nag Hammadi biblioteka, kur buvo rinkinys įvairių ankstyvųjų krikščioniškų ir gnostinių raštų.

Smarkiai apibendrinant, galima tarti, kad visa ta gnostikų mišrainė buvo kažkur tarpe tarp paprastų krikščioniškų nuokrypių į erezijas, šiaip krikščioniško prasivardžiavimo, kaip buvo vadinamos visos nukrypusios sektos, įvairių kitų religijų ir filosofinių krypčių įtakos, ypačiai zoroastrizmo bei graikiškos filosofijos, o kažkuria dalimi - ir nuosavi, kartais protingi, o kartais ir visiškai schizofreniškos kilmės išmąstymai.

Bendrai, kuo daugiau pavyksta išsiaiškinti apie gnosticizmą iš tų pavienių fragmentų, kurie likę, tuo labiau matosi, kad ten būta daugybės skirtingų, kartais net nepanašių pakraipų, kurias gan sunku apibendrinti.

Dar žr.

• Hermeneutika - šiek tiek su gnosticizmu persiklojusi filosofinė-religinė kryptis, kuri visgi išliko savarankiška