Barbarizmai
Barbarizmas - tai koks nors žodis, kuris gal būt šiaip koksai senas, keistas, sunkiau paaiškinamas, o gal ir koksai skolinys ar svetimybė, bet kartu dar kažkuo tai labai smarkiai kalbainiams neįtikęs, todėl paskelbtas ne šiaip sau svetimybe, o barbarizmu, nes tik kokie tai esą barbarai galį taip šnekėt.
Sovietmečiu, kai kalbainiai ir kalbajobai kaip tik ir pradėjo siautėti, barbarizmais buvo skelbiami tie žodžiai, kurie kažkodėl tai ypatingai kaip tai neįtiko.
Daugeliu atvejų barbarizmams būdavo įžūliai priskiriami kuo lietuviškiausi žodžiai vien dėl to, kad koks nors nuo pagirių apsivožęs kalbainis pradėdavo kliedėti, kad esą koks nors lietuviškas žodis besąs nelietuvišku. Čia bene ryškiausi tokie pavyzdžiai, kur žodžiai vienareikšmiškai yra seni ir anei per niekur nėra skoliniai iš slavų, kaip teigia pusgalviai, nes kilmė yra bendroje prokalbėje, t.y., eilinis kalbajobų nusišnekėjimas:
- Alinti (kamuoti, varginti)
- Anūkas (kalbajobų daugelį metų siūlytas tarminis vaikaitis)
- Gūsis (vėjo protrūkis, pūstelėjimas)
- Balana (medžio skalsena, ilgas deginimui/pasišvietimui skirtas pagaliukas)
- Durnius (kvailys, nevisprotis)
- Galva (buvo siūlomas naujadaras "mąstalas")
Paprastai barbarizmams kalbainiai priskirdavo žodžius, dėl kurių siusdavo iki apsišikimo, niekaip negalėdami įrodyti, kad žodis nėra lietuviškas, tiesiog neturėdami argumentų. Tai tada ir būdavo imamasi taktikos - užkabinti etiketę "barbarizmas" ir pareikšti, kad jau dėl barbarizmų tai tikrai diskusijų negalį būti ir todėl nebūsią.
Analogiškai, beje, buvo varoma ir ant priešdėlio da- (ir po Toporovo įrodymų - "Nesvarbu, ką sako mokslas... Tiek metų draudę, dabar negalime štai taip imti ir leisti!"), ir ant kai kurių visiškai įprastų sakinio konstrukcijų, kurios lietuvių kalboje realiai gali būti praktiškai neribotos ir belenkokios, nes kalba čia yra iš sintetinių kalbų, todėl sakinio gramatika - išties nebent papildanti žodžių turinį, bet realiai neturinti didelės reikšmės.
Kadangi daugelį metų kalbainių klausinėdavo, kodėl jie tam tikrus žodžius priskiriantys barbarizmams, o jie atsakyt negalėdavo, tai galų gale viskas baigėsi tuo, kad dabar jau pasakoja nesąmoningas pasakas, kuriose barbarizmus visiškai tiesiai tapatina su svetimybėmis ir išvedžioja apie barbarizmų menamas rūšis, pateikdami tiesiog eilinius svetimybių klasifikavimus, beje, irgi kartais su nesąmoningu atributų iškėlimu virš pačios svetimybės esmės. Visgi įspūdingiausiai skamba vogravimai apie semantines svetimybes, kuriuose kalbajobai, kaip jiemas labai įprasta, netgi nesugeba susivokti, kuo prasmė skiriasi nuo reikšmės, tačiau protingais veidais peza apie tai, kad esą lietuvių kalboje negalį būti kokios tai reikšmės ir kokios tai sąvokos. Bene labiausiai visiems žinomas kalbajobiška nuopeza apie "prasminius vertalus" yra jų tryda apie tai, kad esą negalima sakyti "įtakoti", o reikią esą sakyt tik "daryti įtaką" - čia matome, kad vardan savo institucinio alogizmo kalbajobai netgi siūlo atvirą gargarizmą.
Kaip ten per kažkokias diskusijas koksai tai kalbajobas kaip galutinį argumentą, kuris turįs nublokšti bet kokias kalbas apie nelogiškumus, pareiškęs buvo, kad esą "lietuvių kalba yra nesuderinama su logika".
Tai išties tai lietuvių kalba su logika kuo puikiausiai suderinama, tik kad kalbajobai su jokiu sveiku protu nesiderina.