Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Alfred Hitchcock

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
1942 metai, Alfred Hitchcock eilinį kartą bando pavaizduoti dvigubai storesnį, nei išties yra.

Alfred Hitchcock - toksai buvo JAV režisierius, kuris ilgainiui buvo pripažintas tokia pasauline kino figūra, kad gal ir nėra jau kitos tokios. Dar būdamas gyvas, Alfred Hitchcock jau buvo laikomas vienu iš didžiausių, o galimai ir pačiu didžiausiu visų laikų kino klasiku, padariusiu kinui daugiau įtakos, nei bet kas kitas - pradedant filmavimo būdais ir baigiant įvairiais siužetais, grojimu ant žiūrovų nervų ir visokiomis ženkliškomis scenomis.

Taip pat Alfred Hitchcock pasižymėjo ir išskirtinai bjauriu gebėjimu daryti aplinkiniams neįtikėtinai per nervus duodančius bajerius, o taip pat visa eile neįtikėtinai gražių jaunų meilužių, kurios neretai dar ir filmuodavosi jo filmuose. Tuose filmuose, beje, tos meilužės vis neretai būdavo kaip nors nužudomos.

Senyvas ir šitą kartą jau dvigubai nesustorintas Alfredas Hitchcockas savo tipiniame nenormaliame ampluoa, kuriame kažką pasakoja apie anties mirtį.

Alfred Hitchcock ir visokios kino istorijos

Dar Alfred Hitchcock pagarsėjo ir tuo, kad labai sėkmingai apeidavo JAV keliasdešimt metų galiojusius smurto, sekso ir kriminalinių scenų draudimus. Dargi taip apeidavo, kad žiūrovai lyg ir likdavo kažko nepamatę, bet paskui pasakodavo apie visokias scenas taip, lyg jos išties būtų praėjusios jų pačių akyse. Gal šitas Hitchcocko talentas ir buvo ta svarbiausia priežastis, dėl kurios dar 1930 metais įvesti draudimai galų gale 1968 visgi buvo panaikinti.

O dar Alfred Hitchcock vis mėgdavo pasirodyti kur nors savo paties filmuose - paprastai kaip tiesiog praeivis koks nors, kur nors antram scenos plane besisukiojantis ar dar kaip tai panašiai. Žiūrovai dažnai net ir dėmesio neatkreipdavo.

O dar Hitchcockas vis kažkodėl bandydavo pavaizduoti storą, netgi labai storą. Tai toksai jo įvaizdis ir buvo, kad jisai esąs didelis storulis. Jis specialiai netgi ir kameras sustatydavo taip, ir operatorius išmokindavo, kad tie jį filmuotų kaip tokį nelabai didelio ūgio, tačiau storą storą. Kai kuriose scenose jis tam dar ir pagalvių į kelnes prisikišdavo, kad tik atrodytų storiau. Realiai gi, nors jis ir buvo su juntamu antsvoriu, nebuvo jis labai storulis. Taigi, iki šiol netgi tokia kaip ir paslaptis, kodėl gi jis taip bandė būti storesnis, nei yra.


Įvairios Alfred Hitchcock kino inovacijos

O dar Hitchcock labai pagarsėjo savo ženkliškomis filmų scenomis ir kitais triukais. Kaip pvz.:

  • Siaubiakų ir trilerių scenos, kur kažkas žudomas vonioje ir kraujai bėga su vandeniu, o ant sienos pasilieka kruvinos rankos pėdsakas - čia iš Hitchock filmo. Ta scena paskui buvo atkartota net ne dešimtyse, o šimtuose kitų režisierių filmų, nes nieko geresnio niekas nebesugalvojo.
  • Filmas "Paukščiai", kuriame kvankštelėję gyvūnai, šiuo atveju paukščiai, susiburia, užpuola žmones ir bando sudoroti žmoniją. Filmas ir tiesiogiai ir netiesiogiai buvo klonuotas daugybę kartų. Netgi filmų su paukščiais buvo gal kokie dar dešimt, įvairių mažesnių ir didesnių, kartais trečio pasaulio režisierių. O bendrai tokių siužetų su žmones sunaikinti bandančiais gyvūnais buvo šimtai.
  • Siaubiakų ir trilerių melodija - tasai cypiantis garsas py...py...py...py..., kuris eina ypatingai įtemptose scenose ir dirgina žmones - irgi Hitchcock išradimas, nors šiais laikais tas garsas atrodo tiesiog norma, kuri būtina kiekvieno trilerio ar siaubeko kiekvienai šiurpo scenai.
  • Artėjimo ir tolimo efektas, kai scenoje atrodo, kad vaizdas tuo pat metu ir artėja, ir tolsta, nes keičiasi jo matymo kampas, bet kartu keičiasi ir kameros atstumas iki jo. Šitam tikslui, kaip sako, Alfred Hitchcock netgi užsisakė kažkokį nenormaliai brangų teleobjektyvą, kuris ir buvo pirmas toksai, galintis tą efektą padaryti. EFektas buvo pirmą kartą panaudotas filme "Vertigo".


Alfred Hitchcock ir II Pasaulinis karas

Viena, bene žiauriausia istorija apie Alfredo Hitchcocko talentą yra tokia: po karo Jungtinė Karalystė užsakė, kad Hitchcockas sukurtų dokumentinį filmą apie nacių valdytas koncentracijos stovyklas. Filmas turėjo būti skirtas Vokietijos gyventojams, kad jie pamatytų, kokius siaubus išdarinėjo naciai II Pasaulinio karo metais. Tai buvo dalis denacifikacijos programos - Vokietijos gyventojai turėjo susipažinti su tomis baisybėmis, kurios vyko.

Jungtinės Karalystės vyriausybė skyrė tokiam filmui nemažas lėšas, davė kūrėjams daug įgaliojimų, o šie ėmė ir pasikvietė Alfredą Hitchcocką, kad jis jiems padėtų. Hitchcockui vadovaujant, iš surinktos filmuotos dokumentinės medžiagos buvo sukurtas filmas "Memory of the Camps". Filme buvo pasakojama apie tas mirties stovyklas, tačiau pasakojama taip, kad maža neatrodytų - o tam dar buvo paimta ir keletas interviu iš didžiausių žmogžudžių, nužudžiusių daugybę koncentracijos stovyklų kalinių.

Visas filmas dar buvo papildytas tuo klaikiu Hitchcockui būdingu foniniu pasakojimu, kuris labai buitiškai pasakydavo kokias nors klaikias ir tyčia su vaizdais disonuojančias detales. Filme buvo būtent Hitchcocko mintis rodyti net ne lavonus, o daug kitų dalykų, pvz., didžiules krūvas aukoms priklausiusių daiktų - batų, drabužių, akinių, dantų, maišų su plaukais ir taip toliau. Tos milžiniškos krūvos daiktų keistai darydavo žmonėms dar baisesnį įspūdį, nei lavonai. Ir tada, pvz., rodant milžinišką akinių krūvą, buvo pasakojama, kad "maždaug vienas iš dešimties nužudytų žmonių nešiojo akinius". Filme buvo labai įspūdingai naudojamos garso ir pasakojimo pauzės: pvz., vienur pasakojama apie tai, kaip naciai žudė, paskui pasakojimas nutrūksta, girdisi tik išlaisvinamų kalinių šūksniai, o dar paskui lieka tyla ir ilgą ilgą laiką rodoma, kaip didžiuliai kiekiai lavonų kraunami į sunkvežinmius, metami į duobes ir t.t., ir atrodo, kad ta tyla - tai tiesiog sugedęs garso takelis, bet išties ji įdėta tam, kad žmogus pradėtų girdėti savo paties mintis.

Žmonės, kurie žiūrėdavo tokias scenas su tokiais pasakojimais ir tylos tarpais, užsitrigerindavo nuo visiško siaubo, nes skirtingai, nei matant lavonus, čia nesigaudavo atsiriboti nuo suvokimo, kad žudynių mastai buvo tiesiog neįtikėtinai dideli. Tokios lyg ir nedidelės smulkmenos tą dokumentiką vertė ypatingai kraupia.

Kai filmo darbinę versiją peržiūrėjo užsakovai, jiems taip perspaudė smegenis, kad jie nutarė, kad šitas filmas per žiaurus netgi naciams, todėl visą jį tiesiog įslaptino ir laikė uždarytą kažkokiuose slaptuose fonduose iki pat 1984 metų, kai dalinė, nepilna versija buvo išleista kaip "Memory of the Camps". Filmas taip ir nebuvo pabaigtas, tik vėliau jau atrinkta ir išplėsta (papildyta pasakojimu apie paties filmo kūrimą) medžiaga apie 2015 buvo publikuota dar kitu pavadinimu - "German Concentration Camps Factual Survey".

Nors šis filmas savo laiku ir buvo įslaptintas, tačiau Hitchcocko mintis rodyti milžiniškas nužudytų žmonių daiktų krūvas vėliau buvo naudojama daugelyje kitų filmų apie nacių koncentracijos stovyklas.


Alfred Hitchcock - priekabiaujantis paršas

Alfred Hitchcock akivaizdžiai priekabiauja prie Tippi Hedren, ir visaip taip panašiai šimtuose įvairiausių nuotraukų.

Visai jau naujaisiais laikais, kai atsirado visokie Me too ir kiti dalykai, prasidėjo ir kaltinimai Hitchcockui, kad šis buvęs predatoriumi ir visas aktores pasiguldydavo po savim arba atimdavo jų karjeros galimybes. Bene daugiausiai istorijų yra apie tai, kaip Hitchcockas esą priekabiavo prie Tippi Hedren, filmuodamas "The Birds" ir esą žadėdamas, kad atims iš jos visą karjerą ir taip toliau.

Vienok pasižiūrėjus į tai, kad Tippi Hedren jau kitais metais vėl filmavosi pas Hitchcock filme "Marnie", o paskui karjerą darė be didelių problemų (nusifilmavo apie 80 filmų ir TV šou), užduodi sau klausimą, ar tikrai jau taip? O paskui dar pažiūri į daugybę nuotraukų su ta pačia su Hitchcocku pozuojančia Tippi Hedren, nutaisiusią visiškai situaciją valdančios žmonos veido išraišką, ar šiaip pergalingą žvilgsnį, ar tiesiog ją, besiglaustančią prie Alfredo ar tiesiog šiaip su juo kartu kažkaip burkuojančią ir taip toliau ir atsakai, kad nu nežinia dar, kaip tenai buvo.

Kiti gi sakė, kad tiesiog pavydo scenos ir reikalavimai, kad Hitchcockas mestų kitas meilužes. Tai gal ir teisingai, nes labai jau daug norėjo matyt tas senas kuilys. Tik vat kai tas kuilys kitų nemetė, tai išdidi pana pati jį paliko.


The Girl ir Hitchcockas kaip seksualinis predatorius

Kažkokiais daug vėlesniais laikais buvo sukurtas toksai filmas "The Girl", kuriame buvo vaizduojama, kokia nelaiminga auka buvo Tippi Hedren ir koksai baisus buvo Alfred Hitchcock ir kaip jis ją persekiojo. Vienok tame filme autoriai nieko geresnio nesugalvojo, kaip tik pavaizduoti Hitchcocką kaip baisiai atrodantį išsigimėlį, kuris terorizuoja vargšę mergaitę, kad ši apsimetinėtų, kad jai su juo gerai. Nors šitas filmas ir buvo smarkiai reklamuotas, nelabai paėjo, nes pernelyg jau lievai buvo padarytas.

Po filmo išleidimo netgi pati Tippi Hedren, kurios ankstesniais pasakojimais ir buvo paremta knyga, kuria buvo paskui paremtas filmas, nebuvo labai patenkinta. Gan slidžiomis frazėmis ji paskui aiškino, kad išties nors tenai filme kaip ir teisybė, bet jei taip būtų buvę, tai ji senų seniausiai iškart būtų pabėgusi nuo Hitchcocko ir kad išties tai jis būdavo labai žavingas ir jai labai patiko, bet tik kartais elgėsi ne taip, kaip ji norėjo.

Vienok paskui įvairūs leidiniai jau ir pačios Tippi Hedren neklausydavo, o tik varydavo ant Alfredo Hitchcocko. Nes kodėl gi nepavaryti ant žmogaus, kuris buvo didžiausias visų laikų kino talentas.