Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Nebuvo narkomanijos

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tarybiniais laikais nebuvo narkomanijos, todėl kad visi žinotų, buvo spausdinami apie tai skelbiantys plakatai

Tarybiniais laikais nebuvo narkomanijos - tai žino kiekvienas, kas tik domėjosi tarybiniais laikais, nes visi gi žino: prie ruso buvo geriau.

Tai jau taip, narkomanijos nebuvo, ir narkotikai niekaip jaunimo netvirkino, taip kad ir narkomanų nebūdavo, visi laimingai gyveno, nes viskas buvo labai gerai. Visuomenė buvo graži, tokia, kaip ir turi būti ideali visuomenė, nes gi buvo socializmas ir visai jau netoli beveik pasiektas komunizmas.

Tik buvo tais laikais promedolas, omnoponas, efedrinas, džefas, vyntas, anaša, ciklodolas, moment, fenas, pervitinas, indopanas, fenaminas, sidnokarbas, tarenas ir krūva kitų visokių dalykų, kurie nesiskaito, nes jei jie būtų buvę, tai tikrai koksai laikraštis Tiesa irba Komjaunimo tiesa būtų apie juos parašęs.

Šitai visi žino, todėl jau jei nerašė tais laikais, tai reiškia, kad nebuvo. Ir Čiujaus slėnio irgi tada nebuvo. Nes jei būtų buvęs, tai apie jį irgi būtų parašę ir visuomenę informavę, kad tenai kanapės ir opijus laisvai gaunami.

O aguonos ir kanapės augo patvoriais laisvai, jas skabydavo nebent kokie vaikiūkščiai iš durnumo arba puokščių gamintojai, katrieji pardavinėdavo savo kūrybą turguose, ypač per Kaziuko mugę. Visoks ten kanapių pienas atsirado gerokai vėliau, kai kapitalistai savo piktais kėslais pavergė silpniausius tarybinės liaudies sluoksnius. Nes tiktai dėl dorovės ir tarybinės moralės būdavo baudžiamos bobutės, kurios darže kelias aguonas pasėjo.

Ir dar švirkštų vienkartinių tais laikais nebuvo. Būdavo tik stikliniai, kurie būdavo brangūs. Taip kad kiekvienas narkomanas švirkštą nešiodavosi ir saugodavo, ir nemėtydavo kur papuola, neteršdavo gamtos ir aplinkos. Todėl viskas buvo gražu, o ne taip bjauru, kaip dabar, kai narkomanai švirkštus mėto visur.

Ir kad narkomanai bei dileriai nekeltų problemų, dar 1974 pačios aukščiausios vadovybės sprendimu buvo imtasi specialių priemonių kovai su narkotikais (Указ Президиума Верховного Совета СССР от 25 апреля 1974 г. "Об усилении мер по борьбе с наркоманией"): visuose BK įvesti straipsniai už narkotikų vartojimą, numatantys 5 metų laisvės atėmimo bausmę už narkotinių medžiagų vartojimą ar turėjimą bet kokiais kiekiais, o už prekybą ir platinimą - mirties bausmė.

Ir kad nebūtų apie tai kalbų, kad nematytų žmonės problemų, nes kai nemato problemų, tai jų ir nėra, tai visad būdavo skelbiama, kad Tarybų Sąjungoje narkomanijos nėra!


Narkomanija tarybiniais laikais

Išties narkomanija buvo. Kiekiai narkomanų buvo nesuvokiami, bet skyrėsi pobūdis ir paplitimo sritys. Sovietų Sąjungoje pagrindinės narkomanų zonos buvo pietuose - kur nors Pietų Rusijoje, pietinėje Ukrainoje, o itin stambiais kiekiais - Vidurinės Azijos respublikose, tokiose, kaip Tadžikija, Kirgizija ar Kazachija, kur prie opijaus pripratusių net negaudydavo - visokie senoliai gatvėse rūkydavo savo kaljanus iki pat to 1974 kovos su narkotikais sustiprinimo. O ir paskui rūkydavo, tiktai jau kaimuose, kur į akis milicijai nekrisdavo.

Ir jei Lietuvoje tos narkomanų bangos pavyko didesne dalimi išvengti, tai Rusijoje, kur mafukai susisaistė su valdžia ir įsitvirtino, vėliau įvyko tikra griūtis - vos per kokius 5 metus nuo SSRS subyrėjimo ėmė rastis netgi ištisi miesteliai, kur vieni narkomanai gyvena. Narkotikų plitimas Rusijoje pasiekė tokius mastus, kad dabar tai pirmaujanti pasaulio valstybė pagal narkomanų skaičių, tenkantį 100 gyventojų.


Visokie psichostimuliantai

Europinėje SSRS dalyje labiau būdavo paplitęs įvairios chemijos vartojimas, kartais išskirtinai pavojingais būdais. Nuo II Pasaulinio karo laikų labai smarkiai plito įvairūs stimuliantai - ir kareiviai, ir pokario darbininkai laisvai gaudavo tuomet nekenksmingu laikytą fenaminą ir pervitiną, kas išties buvo tiesiog amfa ir metamfetaminas. Po tiesiog masiškai kai kuriuose miestuose išplitusių narkomanijos epidemijų, apie 1950 šių vaistukų pardavimas buvo smarkiai griežtinamas, kol ilgainiui, apie kokius 1960 jie galų gale tapo griežtos apskaitos receptiniais. Užtat vietoje šitų gana greitai atsirado daug lengviau gaunamas sidnokarbas.

Net kokainas irgi būdavo vartojamas, tačiau tik išskirtinių išrinktųjų, nes kainavo labai nepigiai. Vienok kaip ir dabar. Oficialiai kokainas buvo vaistas - vietinis anestetikas, priklausantis griežtai kontroliuojamiems vaistams, naudojamiems tik kai kurioms operacijoms. Vienok ir importuojamas, ir netgi būta bandymų Kaukaze pradėti kokmedį augint, kad sovietinę mediciną būtų galima aprūpinti.

Plito ir pogrindinės laboratorijos, kurios pačios sintetindavo vaistukus, nors dažniausiai jos būdavo nedidelės. Populiariausias tarp tokių sintetinių būdavo toksai vyntas, užėmęs tą segmentą, kur dabar visokių stiprių stimuliantų, kaip kad metamfetaminas, mėgėjai - naudojant gana nesudėtingą cheminį procesą, būdavo perdirbamas efedrinas.


Ciklodolas

Garsusis ciklodolas, populiarus durnynų vaistukas, kiek palengvinantis ligonių kančias, sukeliamas aminazino, dar apie 1965 sukėlė lengvas visiškų deliriumų epidemijas įvairiuose didesniuose SSRS miestuose: pagal savo poveikį gan primenantis legendarinį PCP, SSRS jis išplito cielu dešimtmečiu anksčiau.

Apsiriję ciklodolo, apimti deliriumų, narkomanai neretai lakstydavo gatvėmis, daužydami kioskus, telefonų būdeles, užpuldami troleibusų ir autobusų laukiančius žmones ir šiurpindami miliciją. Būtent ciklodolo trumpalaikis išplitimas ilgam įsirėžė į visokių sovietinių mentų sąmonę, juoba kad tą neretai pavartodavo kartu su vyntu, tad efektai būdavo absoliučiai neprognozuojami.

Būtent dėl tokio ciklodolo vartojimo žodis "narkomanas" sovietmečio supratime ėmė reikšti nesuvaldomą beprotį, lakstantį gatvėmis, užpuldinėjantį žmones ir visiškai praradusį savisaugos instinktą.

Kiek vėliau ciklodolas buvo įtrauktas į sąrašus griežtai kontroliuojamų preparatų, tačiau jo vartotojai staigiai nunyko savaime: smegenų pažeidimai, nelaimingi atsitikimai, labai įtari milicija - visa tai šitiems vartotojams duodavo vieną iš dviejų baigčių - kalėjime arba kapinėse.

Vienok jau įsivažiavus Gorbačiovo sukeltai Perestrojkai, kuriam laikui kilo dar viena ciklodolo vartojimo bangelė, tiesa, jau ne tiek tarp visokių mažorų ir hipių, kiek tarp skurdesnių paauglių - tie ciklodolą valgydavo kartu su įvairiais trankviliantais, užgerdavo alkoholiu, tad tokių tipinių agresyvių deliriumų dažniausiai jau nepatirdavo, tačiau smegenis susižalodavo ypatingai staigiai.

Įvairūs opioidai

Ir stipresni daiktai plito - heroinas kursuodavo iš Vidurio Azijos į Maskvą ir Pabaltijį, o gydytojai pagal vėlyvojo sovietmečio paskaičiavimus daugiau kaip pusę promedolo ir omnopono parduodavo dileriams, pacientams operacijose vietoj normalių nuskausminančių leisdami analgino ir dimedrolio mišinį, kuris migdydavo ir glušindavo pacientus, bet skausmų beveik nenuimdavo. Jau 198x metais prasidėjo kova su tokiais gydytojais - prie Jurijaus Andropovo imta reikalauti, kad gydytojai pridavinėtų panaudotas omnopono, promedolo, morfijaus ir kitų opioidų ampules, tačiau tai nepadėjo: už pigiai ar netgi už dyką panaudotas ampules daktarams tiekdavo dileriai, o kiek pritrūkdavo - būdavo sufalsifikuojama, tiesiog trafaretu ant kitų ampulių uždažant tinkamus užrašus.

Omnoponas ir promedolas būdavo brangus, dar prie Chruščiovo pakuotė kainavo 50 rublių (maždaug pusę vidutinio piliečio mėnesinio atlyginimo). Po 5 rublius už ampulę. Tačiau dėl didžiulės paklausos kainos kilo ir prie Gorbačiovo tuos 50 rublių jau kainavo ne visa pakuotė, o tik pavienė ampulė. Tai ir operacinių pacientai, jei norėdavo normalaus nuskausminimo, tai irgi tokia kaina mokėdavo. Žodžiu, jei susirgai apendicitu, tai net be kyšių daktarams, vien už nuskausminančius operacijai ir po jos išleisti tekdavo tiek, kiek žmogus uždirbdavo per metus. Taip kad čia jums nemokama medicina ir geras tarybinis gydymas, jei pasiilgote.

Kitos laboratorijos perdirbdavo kodeino turinčius vaistukus į gryną kodeiną, o vėliau ir į dezomorfiną. Tiesa, dėl to kodeino populiarumo, šis, o paskui ir jo turintys vaistai buvo visur paversti receptiniais, o paskui ir išvis praktiškai pašalinti iš apyvartos - tai padėjo, tad kodeino vartojimas apie 1980 smuko iki artimo nuliniam. Vienok šiais laikais dezomorfino technologijos vėl atrastos ir dėl to vėl plinta kraupiais būdais.

Haliucinogenai

Vienintelė mažai paplitusi narkotinių medžiagų rūšis buvo visokie psichodelikai, kurie kainavo brangiai, o jų vartotojų niekas nesuprato ir laikė hipiais - taip kad LSD išbandyti gaudavo labai nedaugelis, per pažįstamus, nes gatvės dileriai šitų dalykų neturėdavo. Tiesa, markutės būdavo daromos ant paprastų sugertukų, kurie iš mokyklinių sąsiuvinių paimti - be jokių ten piešinių ir visai negražios.

Visokie grybukai buvo žinomi, buvo atrastos vietinės psilocibino turinčios rūšys, bet populiarumo jie neturėjo - kiek daugiau kur nors Leningrade juos vartodavo, bet ne Lietuvoje.


Dar visokie kiti šūdai

Labai plito įvairios tabletės, kurias šiaip naudodavo ne pagal paskirtį - iki maždaug 1970 dominavo visokie barbitūratai. Kiek vėliau ėmė plisti įvairūs trankvilizatoriai. Ir vienus, ir kitus vartodavo dažniausiai su alkoholiu, taip neretai nusibaigdami.

Kai kurie alkoholikai, saiko nejausdami, atrado, kad dar geriau su alkoholiu maišosi dichlofosas, tai čia dar atskira istorija, kur mirdavo žmonės kaip lapai, o kurie nemirdavo, tai likdavo suparaližuotais. Taip būdavo "pastiprinamas" alus, pavyzdžiui - dažnas degradas žinodavo, kiek kartų reikėdavo šnypštelti dichlofoso į stiklinę, kad gerai kaltų į galvą, o ir kojų pirma laiko nepakratytum. Saikingai ir nekasdien vartodami dichlofosą, kai kurie alchašai sugebėdavo ištempti kokias kelias savaites, pakol paralyžius neprasidėdavo. Po paralyžiaus tokie arba numirdavo, arba pakliūdavo į ligonines, kur irgi neretai neišgyvendavo. Dėl tos priežasties dichlofoso vartotojai, greitai atsiradę, taip pat greitai ir išnyko. Išmirė tiesiog - fosforganinių junginiai suparaližuoja ne tik galūnes, bet ir plaučius, tai taip ir numirštama.

Beje, visokios tokios toksikomanijos labai paplito Gorbačiovo sausos politikos laikais, kai šnapso kad gauti turėjai "gėdos eilėje" stovėti kelias valandas. Dargi atsirado visoks klijų uostymas, nes visokie benzenai ir toluenai turi šiokį tokį haliucinogeninį poveikį. Iš mažai estetiškų dalykėlių - pavyzdžiui, valgydavo batų tepalą, it sviestą užteptą ant duonos. Nes batų tepale irgi visokių panašių junginių būdavo. Toksikomanijomis šitie dalykai buvo vadinami dėl to, kad tos medžiagos netgi ne tiek narkotinės, kiek išvis nuodingos.

Tarp pigesnes tabletes mėgstančių veikėjų nepaprastu populiarumu pasižymėjo visokios vaistinėlės, kurias vartodavo taip mielai ir noriai, kad valdžia netgi ėmė riboti jų išdavimą civilinės saugos reikalams. Vienok vėliau, jau griuvus SSRS, vaistinėlės kurį laiką buvo absoliučiai lengvai prieinamos įvairiems narkomanams, nes jų buvo tokie kiekiai prigaminti, kad net ir dabar galima neretai aptikti pilnų, neišnaudotų, kur nors senuose gamyklų pastatuose besimėtančių. Beje, dažnam ir netekdavo matyti nieko ypatingo tose vaistinėlėse, nes dažnai nors kiek vertingi vaistai iš jų būdavo išvagiami dar nepristačius į nustatytą vietą. Likdavo tiktai visoks tarenas ir panašus brudas.

Visgi populiariausiais tapo kai kurie specifiniam sluoksniui žinoti preparatai - pavyzdžiui, tarp rizikingų eksperimentuotojų populiarus ciklodolis ir visai kitoks, bet labai gerai veikiantis indopan. Tarp jaunimo dar populiaresniais tapo klijai moment.

O kaliniai visokie bandydavo narkašintis stipria ir labai šūdina arbata, kuri vadindavosi čefyras, tai nors ji realiai nenarkašindavo, bet dantys tai nuo jos išbyrėdavo.

Kas teisybė tas ne melas

Pipedija konstatuoja faktą, kad viskas, kas čia aukščiau parašyta yra absoliutus melas ir jei visą šią šlykštynę sugebėjote perskaityti iki gal kuo greičiau tai užmirškit kad nekiltų pagundų ir disonanso. Čia viską šlykščiai meluodamas aprašė visiškai atsitiktinis dibilas ir tik puoselėdami tolerastiją ir nuomonių įvairovę mes ta viską palikome. Prie ruso buvo geriau ir tai yra istoriškai patvirtintas faktas.



Jeigu esate narkomanas, tai jums bus svarbu sužinoti, nuo kurių narkotikų jūs greičiau nusibaigsite
Narkotikai tabletes.jpg
Opioidai:
Opijus Omnoponas Promedolas Etorfinas Heroinas Morfijus Oksikodonas Salvija Tramadolas Kodeinas Narkotinas Tebainas Dezomorfinas Fentanilas Koaksilas Šyrkė PCP
Psichodelikai:
AMT DOB ABDF BZ LSD LSA ALD-52 DMT Ketaminas Meskalinas Psilocibinas
Stimuliantai:
Kokainas Amfetaminas Metamfetaminas Noskoinas Ecstasy Kofeinas MCAT MDA MDMA BZP Vyntas Sidnokarbas Levamizolas
Kiti visokie:
Nikotinas Anaša Kanapės Hašišas Bananadinas Tarenas Afinas Betelis Eteris Katas Jenkem Bazas Dimetkarbas Barbitūratai Ciklodolas GHB Anodija
Dar skaitinių:
Bintas Markutės Dyleriai Čefyras Čiujaus slėnis Nebuvo narkomanijos Vaistinėlė Abstinencijos sindromas Hera