Šūdų paradigma

Šūdų paradigma - tai viena iš visuotinių paradigmų, orientuota į ekskrementalinio esmo nominaciją realybėje.

Šūdų paradigma remiasi visuotiniu šūdiškumu ir objektuose, ir subjektuose, ir veiksmuose, iškeldama šūdinumo reprezentacinę funkciją visame kame: tai ir šūdinas interpretatorius, ir šūdinas autorius, ir šūdai, kaip veiksmo - šikimo rezultatas. Visuotinis šūdiškumas denominuoja bet kuriuos kitus aspektus, teigiamus kitomis paradigmomis, kaip neesminius ir šūdinus, lyginant su dar šūdinesniais šūdų paradigmos šūdsmais.

Taip centrine šūdų paradigmos ašimi iš vyksmo tampa šiksmas, o iš esmo - šūdsmas. O dėl savo visuotiškumo šūdų paradigma kitų paradigmų atžvilgiu ima veikti, kaip bazinė, jas generuojanti (arba, šūdų paradigmos požiūriu - iššikanti) metaparadigma, tad visos kitos paradigmos šūdų paradigmos atžvilgiu laikytinos išvestinėmis, antraeilėmis, kitaip tariant, menkašūdėmis.

Šūdų paradigmos šūdinumas yra dominuojantis ir pozityvus, nenešantis neigimo, o tik objektyvų šūdų teigimą ir visapusį propagavimą, todėl tai objektyviai vienintelė iš žmonijai žinomų paradigmų, neturinčių matematinių prieštaravimų savo viduje.

Taip šūdų paradigmoje išsprendžiama ir žymioji filosofo Šliogerio problema dėl Niekio: šis irgi tampa šūdsmu, kitaip tariant, pozityviu esmu, turinčiu būdingą šūdiškumą, lygiai kaip šūdsmu tampa ir seniausia filosofinė problema dėl gyvenimo prasmės.

Todėl neabejotina, kad šūdų paradigma laikytina žymiausiu ir didžiausiu visų laikų filosofijos pasiekimu, galų gale išsprendusiu žmoniją kamavusias pažinimo ir suvokimo bėdas.