John Harvey Kellogg - toksai kadaise gyvavęs išprotėjęs daktaras, o tuo pačiu ir šarlatanas, kuris labiausiai pagarsėjo tuo, kad visą savo gyvenimą aršiai kovojo prieš masturbaciją, aiškindamas, kad čia visų ligų priežastis ir baisus blogis. Pagal Kelloggo teorijas, onanizmas esą sukelia krūvas visokių blogybių - silpnaprotystę, spuogus, epilepsiją, išprotėjimą, širdies ligas ir taip toliau.
Vienas iš žinomiausių šito veikėjo išradimų - tai kukurūzų dribsniai, kurie iki šiol pardavinėjami kaip "Kellogg's", ir kurie turėjo paauglius taip išsekinti, kad jiems nebeliktų jėgų smaukymui. Pagal Kelloggo teoriją, sveikas, baltymingas, geras ar aštrus maistas, o ypatingai mėsa duoda per daug energijos organizmui, todėl tokio maisto reikia neduoti. Taip pat negalima duoti ir cukraus ar druskos. Vaikai turi būti maitinami kuo prastesniu maistu, kad būtų išsekę, nes tada jie negali masturbuotis ir taip būna sveikesni.
Tiesa, biznį iš tų dribsnių jau pasidarė ne šitas daktaras, o jo brolis Will Keith Kellogg, kuris į tuos dribsnius pridėjo cukraus, kad skanu būtų. Tai tada jie ir išpopuliarėjo. Tai paskui su juo šitas daktaras ilgai bylinėjosi, bandė jam uždrausti savo pavardę naudoti tų dribsnių pavadinime, paskui prakišo bylą, bet galų gale taip ir liko priešais.
Apipjaustymai kovai prieš masturbaciją
Kitas, gal mažiau žinomas Kelloggo išmislas - kad reikia daryti berniukams apipjaustymus, kad kai bus apipjaustyta apyvarpė, tai aniems skaudės pimpalo galvutę ir jie irgi nenorės masturbuotis. Kad efektas būtų didesnis, apipjaustymą pagal jį reikėjo daryti be jokio nuskausminimo, nes tada prodcedūra dar geriau veikia. Šitą apipjaustymų praktiką anas veikėjas diegė taip smarkiai, kad ilgainiui jam daugmaž ir pavyko - JAV iki šiol apipjaustymai yra įprasti.
Buvo ir gudresnių išgalvojimų - pvz., įsiūti į varpą aštrius sidabrinės vielos gabalus, kad pabandžius smaukyti, ta viela draskytų ir skaudėtų. Dar kitas variantas buvo tiesiog užsiūti apyvarpę, kad liktų tik siaura skylutė šlapinimuisi, bet nebūtų įmanoma apyvarpės atsmaukti.
Šitas pusgalvis, o gal ir visai beprotis daktaras neapsiribojo vien berniukais - jo idėja buvo, kad ir mergaitėms reikia daryti apipjaustymus, išpjaunant klitorį, arba, jei tai per sudėtinga, tai išdeginant jį karbolio rūgštimi.
Kelloggo klizmų sanatorija
Bene žymiausia veikla ir pajamų šaltiniu daktarui Kelloggui tapo jo organizuota milžiniška sanatorija - Battle Creek Sanitarium, skirta turtingiems pacientams poilsiauti. Pradžioje sanatorijoje tilpo iki 400 žmonių, bet vėliau ji buvo perstatyta ir labai smarkiai išplėsta - į ją jau tilpdavo 1200 žmonių. Esminė racionali gydymo sudedamoji buvo tai, kad pagyvenusiems žmonėms ta sanatorija padėdavo susitvarkyti su lėtiniu vidurių užkietėjimu, kuris gali būti labai sunkus. Visgi labiau ta veikla buvo orientuota ne tiek į užkietėjimo gydymą, kiek į kažkokius nenormalius mėgavimusis šūdais ir šikimu.
Taigi dar vienas universalus John Harvey Kelloggo išradimas buvo daryti masyvias kasdienes klizmas (po du-tris kartus per dieną), kurios irgi išsekintų ir panaikintų seksualinį potraukį tiek vyrams, tiek moterims. Buvo dar ir pagerintas variantas - daryti klizmas ne su vandeniu, o su raugintu pienu arba becukriu jogurtu (t.y., kefyru). Kad viskas vyktų efektyviau, daktaras Kelloggas dar ir išrado specialų klizmų aparatą, kur skystis varomas ne iš guminės kriaušės, o iš specialaus aukštai pakabinto bako, ko dėka galima per minutę į šikną suvaryti iki 15 kvortų, t.y., praktiškai 15 litrų vandens. Tai nuo tokio kiekio vandens šiknoje pacientai čia pat ir apsitriesdavo.
Pagal Kelloggo receptą, pacientui vienai procedūrai būdavo skiriama pinta jogurto arba kefyro, iš kurios pusę pacientas turėdavo čia pat išgerti, o kita pusė kartu su vandeniu būdavo suvaroma į šikną. Toksai jogurto vartojimas pagal šitą šarlataną buvo labai sveika.
Bendrai tai daktaras Kelloggas labai fokusavosi į šikimą - pvz., tam tikslui buvo sukūręs ir specialias elektra varomas kratymo ir šikimo kėdes, kurios taip smarkiai kratydavo jo pacientus, kad kartais tie literaliai apsišikdavo net ir be klizmų. Bet kad būtų efektyviau, tai prieš sodindamas ant tų kratymo kėdžių, tuos pacientus jis dar ir pripumpuodavo klizmomis. O tada pasodindavo ant kėdės ir tada jau pririšdavo ir tada įjungdavo tą kratymą. Štai taip pacientai, susodinti ant tų kėdžių ir apsitriesdavo.
Nors sveikas protas sako, kad tokiam tikslui skirtos kėdės turėjo turėti skylę šikimui ir sodinti ant jų reiktų pacientus su jau numautomis kelnėmis, išties taip nebuvo, ir pacientus tasai daktaras Kelloggas sodindavo ant tų kratymo kėdžių tiesiai su drabužiais. Tai aišku, drabužius paskui žmonėms tekdavo keistis ir lįsti po dušu.
Kodėl Kelloggas tapo iškrypėliu
Beje, faktas, kad seksualumą šitas veikėjas galų gale nukreipė į šikną ir šūdus ir užsiėmė šikniniais klizmų smaukymais - tai puiki demonstracija, kad Sigmund Freud buvo visiškai teisus ir jo teorija apie tai, kad užspaudus seksualinį potraukį, paskui tas potraukis išlenda per šikną, tapdamas analiniu seksualumu - tai grynų gryniausia tiesa.
Nuostabiausia visos istorijos dalis yra tai, kad anais laikais, XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje, iki visos seksualinės revoliucijos, užspaustas seksualumas buvo dažnas reiškinys, tad ir iškrypėlių būdavo daug. Ir visokių koprofilinių iškrypėlių taip pat. Tai kai daktaras Kelloggas įsirengė savo specialią sanatoriją, kur teikė tas klizmavimo ir šikdymo paslaugas, klientų jis gavo tiesiog tuntus, ir tie klientai už tas šikdymo pramogas jam mokėjo labai didelius pinigus. Nes tiesiog tokie vat buvo iškrypėliški laikai.
Kaip spėjama šiais laikais, Kellogg nuprotėjo dėl to, kad išaugo septintos dienos adventistų šeimoje, kur bet koks seksas buvo laikomas baisia nuodėme, o vaikai už tai buvo žiauriai baudžiami. Pats matyt buvo irgi baudžiamas už masturbaciją, tai galų gale tapo iškrypėliu, o paskui savo iškrypimus diegė per visą visuomenę.