Chruščiovkės

Chruščiovkė - tai toksai blokinis pastatas, sudarytas iš maždaug kvadratinio pavidalo blokų, kur bloko viduryje arba langas, arba balkono durys, ar nėra jokios skylės, bet visi tie blokai vienodo dydžio ir gaunasi taip, kad iš jų pastatytas pastatas atrodo lyg pastatytas iš kvadratėlių. Todėl oficialiai chruščiovkės dar vadinamos kaip stambiaplokščiai gyvenamieji namai.

Chruščiovkėmis šie namai vadinami nuo Nikitos Chruščiovo, kuriam valdant SSRS, prasidėjo realiai masinė tokių namų statyba visur, kur papuola. Vienok išties technologija buvo išrasta gerokai seniau - III Reiche, kur jau statė tokius namus pramoniniu būdu. Po II Pasaulinio karo daugybę vokiškos technikos, technologijų ir inžinierių pasigrobė ir išsivežė Sovietų Sąjunga, kur Josifo Stalino nurodymu ėmė visur diegti. Taip prie Stalino ir atsirado pirmosios chruščiovkės, tuo metu dar neturėjusios pavadinimo. Tačiau anuo metu tokių pastatų statyba dar nebuvo ypatingai masinė, tad pavadinimo negavo. Stalininio tipo chruščiovkės atpažįstamos iš aukštesnių, netgi kiek pailgų blokų ir daug erdvesnių butų, nei vėliau statytose Chruščiovo chruščiovkėse.

Pirmosios, dar iki Chruščiovo statytos chruščiovkės Vilniuje yra aptinkamos daugiausiai Naujamiestyje, kiek naujesnės stovi Krasnūchos gilumoje, palei Vilkpėdę, o taip pat ir keliose vietose Naujininkuose bei Antakalnyje, o jau kitur stovi naujesni, Chruščiovo laikų statiniai, o paskui - jau ir Leonido Brežnevo laikais statyti.

Tipiškiausi klasikinių chruščiovkių rajonai - tai Krasnūcha ir Žirmūnai, kiek naujesni - Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Baltupiai, visai jau nauji - Šeškinė, Pašilaičiai, Justiniškės.

Naujausi, brežneviniai chruščiovkių rajonai pasižymi kiek gražesne išvaizda, juntamai aukštesnėmis lubomis ir erdvesniais butais (mat ir blokai naudoti juntamai didesni), tačiau čia pastebima ir daug prastesnė kokybė: kad būtų mažiau darbo, darbininkai tiesiog nepildydavo blokų vidinių ertmių šilumą izoliuojančia stiklo vata, todėl daugybė tų namų yra tiesiog neįtikėtinai šalti. Kai kuriuose blogai izoliuotuose namuose žiemą temperatūra krenta iki mažiau kaip 10 laipsnių šilumos, nors radiatoriai kepina taip, kad prie jų pavojinga prisiliesti. Visa laimė, tokių pastatų mažėja, mat apie 1990 apsukrūs verslininkai išrado technologiją tokių namų apšiltinimui: išgręžia skylę iki vidinės bloko ertmės ir tada privaro greitai stingstančių plastiko putų. Plastikui sustingus, šiluminė varža padidėja dešimteriopai ir namas jau būna šiltas. Daugelį tokių naujai apšiltintų pastatų nesunku atpažinti: iš išorės matosi, kad ant bloko kažkur pakrašty ar kampe yra matoma žymė, kad buvo kažkas daryta, o paskui užtinkuota. Tai tokie pastatai visada jau būna šiltesni.

Reikia pasakyti, kad chruščiovkių technologija nebuvo labai jau bloga, buvo bloga tik sovietinė kokybė ir sovietinis taupymas. Neįtikėtinai taupydami, sovietai padarydavo kokių 2,5 metro lubas, o kambariai būdavo tokie ankšti, kad pastačius spintą, pritrūkdavo vietos lovai. Ypatingai tokiais mažais gabaritais pasižymėjo tos chruščiovkės, kurios buvo projektuotos ir statytos Chruščiovo laikais.

Visgi ilgainiui kažkaip gavosi, kad tos pramoninės gamyklinės technologijos nepasiteisino ir vėlyvuoju sovietmečiu jau vis dažniau buvo statomi plytiniai namai, kurie galų gale tas chruščiovkes ir išstūmė.