Lietuvos rašytojų sąjunga
Lietuvos rašytojų sąjunga - neaiškios paskirties organizacija, maždaug atseit jungianti ir vienijanti rašytojus. Realiai gi nelabai aišku, kuo ji užsiima dabar, jei neskaitysim tai, kad gauna pinigus iš Lietuvos kultūros tarybos kažkokiems reikalams, kuriems reikia pinigų.
Kadaise Lietuvos rašytojų sąjungą baisiai užtrolino Andrius Užkalnis, kai jo pirmoji knyga apie Angliją buvo išleista tiražu, kuris buvo didesnis, negu visų rašytojų sąjungos narių tais metais išleistų knygų bendras suminis tiražas kartu sudėjus. Anuomet, kaip gandai sako, Užkalnis gavęs pasiūlymą tapti rašytojų sajungos nariu. Ale kadangi Užkalnis, kaip įprasta, ką galvojo, tą ir leptelėjo - tai rašytojų sąjungos nariai ir sužinojo, kaip apie juos patsai Užkalnis galvoja ir kad su visokiais cenzūruota jis susidėti nesiruošia.
Čia reikia pasakyti, kad išties Lietuvos rašytojų sąjungos istorija yra gėdinga maždaug tiek, kad sunku kokią kitą tokią organizaciją Lietuvoje atrasti būtų. Tarpukaryje rašytojų sąjungai vadovavo anoksai Liudas Gira, kuris už mūsų valstybės pinigus rėmė, finansavo ir populiarino išimtinai komunistuojančius rašytojus ir poetus, netgi ir visiškai nevykusius - bile tik būtų kuo labiau komunistiniai. Kai grupelė išdavikų vyko į Maskvą atvežti prašyti, kad sovietai surengtų aneksiją - maždaug trečdalis visos tos Stalino saulės delegacijos buvo šios pačios rašytojų sąjungos nariai, pvz., tas pats Liudas Gira, Antanas Venclova, Petras Cvirka, Salomėja Nėris ir dar kažkas tenai iš mažiau žinomų.
Per visą sovietmetį Lietuvos rašytojų sąjunga vadinosi LTSR rašytojų sąjunga ir užsiimdinėjo tuo, kad būtų auginami visokie prokomunistiniai ir valdžiai tinkami rašytojai bei poetai. Netinkami praleidžiami nebūdavo. Pagal sovietų režimo įsivaizdavimą, rašytojai buvo vieni iš esminių žmonių, nuo kurių priklausė visa sovietinė propaganda. Taigi, tinkami rašytojai tapdavo rašytojų sąjungos nariais ir būdavo spausdinami jų kūriniai žurnaluose, būdavo spausdinamos jų knygos, jiems būdavo mokamos premijos ir visokios kūrybinės stipendijos, duodami butai, specialūs pajokai, kelionės į geras poilsio vietas - taip vadinamos kūrybinės komandiruotės ir taip toliau. Žodžiu, geras gyvenimas.
Aišku, tas geras gyvenimas nebūdavo visiems - tik tiems, kas tinkami. O tinkamais tapdavo ir į rašytojų sąjungą žmonės prasimušdavo labai nelengvai, nes reikdavo visaip įrodinėti, kad esi užkietėjęs komunistas ir dirbti visokius darbus. Taip buvo susiformavusi ištisa rašytojų kasta, kurią anuomet vadino literatūriniais negrais. Šiųjų esmė buvo ta, kad jie rašydavo už kitus rašytojų sąjungos narius, kad galėtų gauti rekomendacijas, galimybes išsispausdinti kartu, o kai prisirnks tinkamų išsispausdinimų - jau ir pretenduoti ir stoti į rašytojų sąjungą patiems. Paskui, norėdami plačiau spausdintis, turėdavo rašyti už visokius kompartijos veikėjus, kad tie irgi gautų pinigų, šlovės ir taip toliau. Žodžiu, į rašytojų sąjungos viršūnes prasimušdavo tik rinktiniai šiknalaižiai.
Vėlesniais laikais, kai SSRS subyrėjo, paaiškėjo, kad praktiškai niekas iš rašytojų sąjungos narių nesugeba parašyti nieko, kas būtų verta bent kelių eurų, tad organizacija liko vegetuoti ant valstybinių lėšų, kurias iš gailesčio skirdavo valdžia. Per kelis dešimtmečius situacija nepasikeitė - taip ir liko įstaiga, kurioje kažkaip keistai paskirstomi pinigai, kad juokingais tiražais būtų išleistos neaiškios knygos, kurių paskui niekas neskaito.