Gitaros stygos

Gitaros stygos - tai ta gitaros dalis, kuri yra pati svarbiausia ir esminė, nes būtent ji skleidžia garsą. Visa gitara savo esme yra tiesiog priedas prie stygų, skirtas tų stygų įtempimui, suderinimui, stygų rezonansinių dažnių valdymui ir skleidžiamo garso sustiprinimui.

Kaip žino kai prityrę gitarų meistrai, tai visai galima gitarą pasidaryti, tiesiog prikalus stygas prie lentos, o įtempimo reguliavimui, panaudojus kokius nors vinukus, kuriais apsukta styga būtų sukama, kad gautų tinkamą įtempimą - žodžiu, kad gautųsi gitaros derinimas. Aišku, praktikoje būna daroma kiek sudėtingiau - lenta vidury turi kokį tai balnelį iš pagaliuko, o kitas stygų galas tvirtinamas prie iš medžio drožtų medinių kuoliukų-kaištukų, kurie būna įkalami į toje pat lentoje išgręžtas skyles. Irgi gitara, ko jūs norit - daugybę metų senovės žmonės tokiomis ir grodavo.

Tai va, čia šituo norėjom pasakyti, kad gitara gali būti belenkokia, bet galų gale visvien groja stygos, tad pasirinkti patariame kuo geriausias.

Na, gerai, dar tenka pripažinti, kad skambesys dar smarkiai priklauso ir nuo to, ar grojate pirštais, ar gitaros brauktukais ir kokius brauktukus naudojate, bet čia jau atskira didelė tema.

Stygų veikimo fizika

Stygos virpesių dažnis turi kelias priklausomybes, kurias reikia žinoti, jei nori suprasti, kaip stygą rinktis ir kokios to pasirinkimo pasekmės:

• Kuo ilgesnė styga, tuo žemesnis jos rezonansinis dažnis, t.y., jos balsas
• Kuo sunkesnė (storesnė) styga, tuo žemesnis jos rezonansinis dažnis, t.y., jos balsas
• Kuo labiau įtempta styga, tuo aukštesnis jos rezonansinis dažnis, t.y., jos balsas

Tai reiškia, kad tą patį toną galima išgauti su sunkesne styga, tiesiog ją labiau įtempiant. Arba aukštesnį toną galima gauti su ta pat styga, ją labiau įtempiant. Ir atvirkščiai - galima įtempimą palikti tą patį, bet uždėti storesnę stygą ir ji skambės storiau. Taigi, ant gitaros galima tas pačias natas gauti su labai skirtingomis stygomis, tačiau jų įtempimas irgi gali skirtis labai smarkiai. Prastu atveju storas stygas gali tekti taip smarkiai įtempti, kad gitara gali ir sulūžti, taip kad eksperimentuodami, nepersistenkit.

Gal kažkada pravers žinoti, kad gitaros stygų balsas yra derinamas pagal natą La, kuri yra A raidė, o tiksliau pagal natą A4, o jos dažnis yra 440 Hz.

Gitaros stygų rūšys

Pagrindinės stygų rūšys yra skiriamos pagal įtempimą:

• Aukšto įtempimo (High tension) - sunkios stygos, turinčios labai garsų ir paprastai aštresnį, skardesnį balsą. Paprastai būna daromos iš plieno su plieninėmis ar bronzinėmis apvijomis. Tokios stygos daug labiau pjauna pirštus, o grojant reikalauja gan daug fizinės pirštų jėgos. Netinka senesniems instrumentams, gamintiems anksčiau, nei 198x, nes ilgainiui juos sulaužo.
  • Esminis pliusas - tokios stygos garsiai ir ilgai skamba
• Vidutinio įtempimo (Medium tension) - tarpinis variantas, kur ir pirštus pjauna, ir balsas tylus, žodžiu, nei šis nei tas. Pasižymi gana nemažu įtempimu ir tipo atseit viskam tinka, bet realiai tai kompromisas.
  • Esminis pliusas - skamba visgi geriau nei žemo įtempimo stygos, o pirštus pjauna visgi mažiau, nei aukšto įtempimo stygos
• Žemo įtempimo (Low tension) - lengvos stygos, turinčios silpną, tačiau paprastai gerokai švelnesnį balsą. Jei plieninės, tai būna ypatingai plonos, tačiau dažniausiai tokios stygos daromos iš nailono ar kitų plastmasių. Tokios stygos tinka net visiškai senoviniams instrumentams, o jei instrumentas labai senas, iš XIXa. ar dar senesnis - dažniausiai tik tokias stygas ir tegalima bus naudoti.
  • Esminis pliusas - daug mažiau pjauna pirštus

Daugelis nesusieja, kad žemo įtempimo stygos yra tos, kur žemo tankio, t.y., lengvos stygos, tuo tarpu aukšto įtempimo - tai tos, kur didelio tankio, sunkios stygos. Tačiau sąsaja čia vienareikšmė, kylanti būtent iš tos stygų fizikos. Kuo sunkesnė styga, tuo ją reikia labiau įtempti, o kuo lengvesnė - tuo įtempimas gali būti mažesnis.

Pagal stygas ir instrumentai gali būti skirstomi į stiprius ir silpnus. Stiprūs - tai tie, kurie gali atlaikyti aukšto įtempimo stygas, t.y., akustinės gitaros ir elektrinės gitaros. Silpni instrumentai - tai tie, kurie nuo stipraus įtempimo stygų ilgainiui gali sulūžti - pvz., klasikinės gitaros ar ukulėlės.

Gitarų stygų konstrukcija

Pradžioje čia turim pasakyti, kad tik kai kurios stygos yra paprastas valas ar viela, pagaminta iš vienos medžiagos. Daugelis stygų būna suarytos iš šerdies dalies ir visokių dengiančių medžiagų, pradedant plonais antikoroziniais dengimo sluoksniais ir baigiant visokiais apvijų sluoksniais, kurie stori ir jau rimčiau keičiantys stygos savybes.

Stygos šerdis būna visada - styga gali būti be apvalkalo, bet šerdis visvien lieka. Šerdis gali būti apvali ar šešiakampė. Šešiakampė skamba geriau, bet turi aštrius kraštus, kurie neblogai pjausto nepripratusius pirštus. Apvali šerdis skamba kiek prasčiau, bet užtat pirštus mažiau pjausto. Jei pjaustančios stygos dar nepasitaikė, užeikit į kokią gitarų parduotuvę ir ten pačiupinėkit elektrinių gitarų plonąsias stygas. Grubiai kas antra ar kas trečia brangesnės klasės gitara turi tas plonas šešiakampes stygas, kurių kraštai pakankamai aštrūs, kad didesne jėga išilgai prabraukus, galima gaut negilių įsipjovimų.

Stygos šerdis gali būti padengta kita medžiaga - pvz., plieninė styga gali būti nikeliuota, tada ji ir atsparesnė rūdijimui, ir skamba kiek švelniau. Arba, pvz., styga gali būti padengta plastmasės sluoksniu, dėl ko jos masė padidėja labai nežymiai, bet storis gerokai pasikeičia ir tada styga, nors ir skamba beveik taip pat, daug mažiau pjauna pirštus.

Daugelis stygų turi apvijas - beveik visada jas turi storesnės stygos, bet neretai turi ir plonosios. Apvijos gali būti sudarytos iš įvairių medžiagų. Apvijų paskirtys būna dvi, mažai tarpusavy susiję - vienais atvejais (pvz., bronzos stygų) apvijos skirtos tam, kad styga pasunkėtų ir duotų žemesnį garsą. Kitais atvejais apvijos gali būti iš nailono gijų ir skirtos tiesiog tam, kad truputį sustorintų stygą ir tada šioji mažiau pjautų pirštus.

Bendrai tai ir dangų, ir apvijų būna įvairiausių, bet neretu atveju įvairūs gamintojai tiesiog pisa protą, pasakodami visokius vėjus apie stebuklingas naujų medžiagų savybes, nors tik retais atvejais tos naujos medžiagos ką nors prasmingo duoda.

Žodžiu, gitaros stygos yra gana nesudėtingas daiktas ir didelės mistikos tenai nelabai verta tikėtis, bet pačią stygų sandarą žinoti apsimoka, bent jau kad suprastum, ar stygos apvijos yra skirtos svorio padidinimui ir tono pažeminimui, ar tik pirštų pjaustymui sumažint.

Gitarų stygų medžiagos

Iš esmės, visos gitarų stygos skirstomos į tris esmines rūšis:

• Natūralios, tradicinės medžiagos - klasikiniu atveju - šilkas ir susuktos avių žarnos, nors gali būti ir kitų, pvz., gyvūnų gyslų, itin gerai iššukuotų ilgų lino plaušų ir pan.
• Metalai, pagrindinai plienas, kaip šerdies medžiaga, o taip pat įvairūs metalai, dažniausiai visokia bronza apvijoms
• Sintetika, pagrindinai nailonas, nors naujesnių stygų atveju pasitaiko ir kevlaras, anglies pluoštas ir kitos retesnės, bet geros medžiagos

Šiais laikais natūralios medžiagos naudojamos nebent istorinių rekonstruktorių, nes gauti stabilią stygą iš tų medžiagų tiesiog neįmanoma. Net geriausios stygos iš natūralių medžiagų labai jautriai reaguoja į atsmosferos drėgnumą, linkusios perdžiūti ir trūkinėti, duoda nestabilias dažnines charakteristikas, yra trumpaamžės. Kai 1948 buvo sukurtos nailoninės stygos, jos buvo tiek smarkiai geresnės už natūralias, kad faktiškai per metus tų natūralių stygų niekur nebeliko.

Metalų stygos pasižymi gan aukštu įtempimu, nes yra sąlyginai sunkios. Kaip apvalkalai metalinėms stygoms dažniausiai naudojama bronza.

Sitntetinės stygos - dažniausiai būna iš nailono, katras primena žvejybinį valą, tik paprastai yra aukštesnio polimerizacijos lygio ir papilomai perkalibruotos, darant antrą stygos pratempimą per kalibracinę skylę, o paskui styga dažniausiai dar padengiama kokiomis nors medžiagomis, kurios kažkiek sumažina nailono gebėjimą sutraukti drėgmę. Tas nailono neatsparumas drėgmei yra esminė nailoninių stygų problema, kuri visus užknisa, nes dėl to vis reikia perderinti gitarą.

Šiais laikais atsiranda ir modernesnės, kevlarinės stygos, kurios dar lengvesnės už nailonines. Tiesa, pakankamai brangios, tai daugelio laikomos išsidirbinėjimu.

Specifinės stygų medžiagos

Šiais laikais natūralių stygų iš žarnų ir šilko niekur nerasit, netgi tikslingai ieškodami, tai čia štai vat realių stygų medžiagų sąrašas:

• Metalinės stygos - paprastai sunkios, aukštos įtampos, todėl skirtos stipriems instrumentams, t.y., akustinėms gitaroms ir elektrinėms gitaroms:
  • Plienas - dažniausiai iš gryno plieno būna tik plonosios stygos (be apvijų), kitu atveju būna tik plieninė šerdis. Plieno tankis yra 7,85g/cm3, tad šios stygos yra sunkios. Dėl savo didelio tankio jos turi daug energijos, ilgai skamba, tačiau mechaninę įtampą duoda labai didelę, todėl tinka tik stipriems instrumentams. Problema - plienas rūdija, ir rūdija netgi nerūdijantis plienas, tad stygos ilgainiui paruduoja.
  • Bronzinės arba varinės stygos - išties turi tą pat plieninę šerdį, tačiau apvijas iš bronzos. Kadangi bronzos tankis yra apie 9g/cm3, tai styga gaunasi ypatingai sunki, daug energijos turinti, gražų balsą gitarai duodanti, tačiau turinti ir itin didelį įtempimą, todėl tinkama tik stipriems instrumentams.
    • 80/20 bronza - vienas iš populiarių bronzos variantų, nepaisant visokių marketinginių aiškinimų, realiai tai bronza kaip bronza
    • Fosforinė bronza (phosphor bronze) - kitas iš populiarių bronzos variantų, irgi nepaisant marketingų, irgi bronza kaip bronza
  • Nikelis - stygos iš jo nėra labai dažnos, bet pasitaiko kartais. Nikelio tankis yra apie 8,9g/cm3, taigi, savo savybėmis jos labai panašios į plienines ir bronzines. Čia esminis išskirtinumas matyt yra tame, kad jos, pakolei naujos, tai labai skaisčiai blizga (jei apvijos irgi iš nikelio) ir yra atsparios korozijai, nerūdija. Naudojamos beveik vien tik elektrinėse gitarose.
  • Titanas - stygas, kurių šerdys yra realiai iš titano, gamina išimtinai tik Martin kompanija. Kadangi titano tankis yra 4,5g/cm3, tai stygos turėtų būti geras kompromisas tarp plieninių ir nailoninių, bent teoriškai. Gi praktiškai tai net ir Martin jas apvynioja nikelio apvijomis ir todėl didesnis skirtumas gaunasi tik plonosioms stygoms, o realiai titaninės veikia kaip sunkios, didelės įtampos stygos. Užtat kainuoja tris-keturis kartus brangiau už įprastas stygas.
    • Visos kitos firmos jokių stygų iš titano negamina ir visi užrašai apie titanus reiškia tik visokias nailonui ar fluorokarbonui dažyti skirtas priemaišas, neturinčias jokios realios reikšmės, tad neapsigaukit.
• Sintetinės stygos - paprastai turi mažą tankį ir dėl to mažą įtempimą, tad tinka silpniems instrumentams, kaip kad klasikinės gitaros ar ukulėlės:
  • Nailonas - naudojamas ir stygų šerdims, ir stygų apvijoms gaminti, jo tankis yra 1,15g/cm3. Dėl to, kad stygos labai lengvos, jos tinka naudojimui su bet kokiais silpnais instrumentais, įskaitant ir senovinius. Esminė nailoninių stygų problema - jos labai jautrios drėgmės ir temperatūrų pasikeitimams, blogu atveju dėl to gali tiesiog neįtikėtinai greit išsiderinti, o kol stabilizuosis aplinkoje - gali praeiti nemažai laiko.
  • Karbonas - realiai jokio karbono (t.y., anglies pluošto) stygose nėra, yra tik fluorokarbonas aka polivinylideno fluoridas (PVDF), kurio tankis yra 1,75g/cm3. Dėl didesnio tankio stygos turi didesnį įtempimą, nei nailoninės, bet smarkiai mažesnį, nei plieninės, tad savo garso aštrumu ir ryškumu yra tarpinės tarp plieninių ir nailoninių. Tokios stygos tinka ir silpnesniems instrumentams, nors su labai jautriais senoviniais instrumentais jų visgi geriau nenaudoti.
  • Kevlaras - jo tankis yra apie 1,44g/cm3, tačiau itin didelis tvirtumas, dėl ko stygos gali būti daug plonesnės už nailonines, savo storiu panašios į plienines ir galutiniam rezultate turi labai žemą įtampą. Tokios stygos pasitaiko labai retai, nes dėl mažo tankio gauna mažai energijos ir duoda silpną garsą. Kartais bandomos naudoti kombinuotoms stygoms, kaip šerdis.
• Kombinuotos metalo/sintetikos stygos - tokios, kur plieninė šerdis ir plastiko apvijos arba atvirkščiai, plastiko šerdis ir metalo apvijos. Gali būti ir sunkios (aukštos įtampos), ir lengvos (žemos įtampos), tad kiekvienu atveju reikia žiūrėti, koks ten tų stygų tipas ir įtampa ir ar tiks jos kažkokiam instrumentui, ar netiks. Paprastai plastmasinės apvijos arba danga ant plieninės šerdies daroma tam, kad styga mažiau pjautų pirštus. Gi nailoninės stygos su metalinėmis apvijomis dažniausiai daromos kaip visokie kompromisiniai variantai tarp plieninių ir nailoninių - kad turėtų mažesnį tankį ir mažesnę įtampa, lyginant su plieninėmis, bet būtų sunkesnės už šiiap nailonines.

Gitarų istorija ir stygos

Visi, kas bandė groti gitaromis, puikiai žino, kad labiausiai užpisantis gitarų dalykas yra tai, kad jos pjauna pirštus. O tai būna dėl to, kad stygos smarkiai įtemptos ir labai plonos. Ypač plonos ir smarkiai įtemptos būna plieninės akustinių gitarų stygos. Vien dėl to perteklinio įtempimo, kuris visus labai užpiso, apie XXa. vidurį buvo išrastos nailoninės stygos, o tada netikėtai greitai ėmė ir atsigavo klasikinės gitaros, kurioms tos nailoninės stygos ir buvo pritaikytos. Tiesiog nailoninės yra kelis kartus storesnės, tad prie to pat įtempimo duoda kelis kart mažesnį slėgį į pirštą - mažiau pjauna. Negana to, dar ir nailoninių stygų įtempimas irgi yra daug mažesnis, nes jos lengvesnės.

Klasikinės gitaros buvo ir iki tol, tik joms stygos būdavo daromos iš kokių nors gyslų, o tos būdavo labai trumpaamžės ir ne kažin kaip grojančios - būtent tai kažkada buvo viena iš priežasčių, dėl kurių jas išstūmė plieninės stygos. Tas plienines stygas XIXa. gitaroms įvedė anokia Martin kompanija, kuri egzistuoja iki šiolei, ir iki šiolei gamina nesveikai geras, bet kartu ir nesveikai brangias gitaras.

Bet kaip sakėm, plieninės stygos smarkiai pjovė pirštus. Bet visvien plieninės stygos naudojamos iki šiol. Priežastis gi ta, kad jos smarkiai garsiau ir aštriau, aukščiau skamba. Taigi, akustinėse gitarose plieninės stygos taip ir liko. Taip pat plieninės stygos liko ir elektrinėse gitarose, nes jų konstrukcija paremta magnetiniu nuėmėju, kas reiškia, kad styga turi sąveikauti su magnetiniu lauku, kad jos signalas būtų pagautas. O deja, bet nailoninės stygos su jokiais tokiais magnetiniais laukais nesąveikauja.

Yra su tomis plieninėmis stygomis visokių niuansėlių. Štai pvz., kai kurios (dažniausiai elektrinėse gitarose naudojamos) stygos neturi apvalkalo, o dėl geresnio skambesio yra daromos kaip šešiakampės, su aštriais kraštais. Tai tokios stygos realiai gali prapjauti jautresnio piršto odą, jei neatsargiai ir stipriai brūkštelėsi išilgai. Dėl to kiti yra sugalvoję apvalių stygų, kurios daug mažiau žeidžia pirštus, bet kai kurie gamintojai skaito, kad tokios duoda kiek prastesnį garsą.

Viena tokia kompanija, Ernie Ball, kadaise iš garažiukinės firmos tapo vienu iš didžiausių pasaulyje stygų gamintojų vien dėl to, kad susiprotėjo, kad gitaristai irgi žmonės ir visai nenori, kad jiems pirštus pjaustytų. Tai Ernie Ball apie 1960 pradėjo gaminti visokias kuo švelnesnes stygas, įskaitant ir itin lygų paviršių turinčias nailonines, ir kitokias, kad pirštus rėžtų silpniau, ir taip toliau. Tai nuo to laiko gavosi stygų revoliucija ir labai labai daug kas pasikeitė į gerą. Tai rekomenduojam tą firmą.

Nu ir taip toliau, ir taip toliau.