Vilniaus taboras
Vilniaus taboras - kadaise nelabai seniai egzistavęs Vilniaus rajonas, prieš nugriovimą turėjęs apie 80 (kiek seniau - apie 100) pastatų, maždaug 500 nuolatinių gyventojų ir pasižymėjęs didžiuliu narkomanų srautu. Susiformavo rajonas dar sovietmečiu, kaip pusiau legalus lūšnynas, kuriame gyveno čigonai, kurie tiesiog daugiau išvis neturėjo kur gyventi, nes kaip žinia, SSRS visos tautos buvo lygios, tik kai kuri viena rusų tauta buvo lygesnė už kitas, o kai kurios kitos - atvirkščiai. Taigi, čigonai buvo matomai labiausiai beteisiai iš visų tautų.
Tai vat čigonai, neturėdami nei kur gyventi, nei iš ko pragyventi, nusėdo Vilniaus taboro žemėse, buvusiose gana netoli nuo Vilniaus oro uosto, maždaug Kirtimuose, netoli nuo Naujininkų pakraščio. Štai taip ir gyveno iš neaišku ko, nes normalaus darbo jiems niekas neduodavo, o pragyventi irgi neduodavo iš ko. Tai per sovietmetį daugelis ėmė užsiimdinėti smulkiais sukčiavimais, vagystėmis, vogtų daiktų prekyba ir panašiais reikalais. O kai nebuvo narkomanijos, tai aišku, ir jos aptarnavimu užsiėmė.
Taip taboras ilgainiui gavo nuolatinę veiklą - virti šyrkę (tokį itin prastos rūšies heroiną), o tuo pačiu ir suteikinėti šiokias tokias aptarnavimo paslaugas tiems patiems narkomanams. O narkomanai turėdavo užsiėmimą - kaip nors užsimokėti už tuos narkotikus, o kad turėtų kuo užsimokėti, tai užsiimdavo vagystėmis, itin dažnai - tiesiog vogdami magelius iš mašinų. O čigonai tuos daiktus itin pigiai supirkdavo ir duodavo narkotikų.
Ilgainiui buvo susidarę trys Vilniaus taboro segmentai, kurie buvo menkai susiję tarpusavy - Aukštutinis taboras, Čigonų gatvėje ir Taboro gatvėje, kuriame buvo maždaug apie 60 namų. Čia gyveno čigonai katalikai, taboras buvo sudarantis normalesnę gyvenvietę. Greta buvo beveik besiribojantis Žemutinis taboras, kur gyveno čigonai stačiatikiai, tai buvo buvo apie 15 namų Meistrų gatvės gale, pramoninės zonos pakraštyje - ypatingai prastos būklės, apgriuvusios lūšnos. Dar buvo atskiras Rodūnios kelio taboras, kur buvo dar gal kokie 5 pastatai - šis taboro segmentas buvo atokiau nuo kitų, atskirtas geležinkelio, visai prie Vilniaus oro uosto, tai ten neaišku kas gyveno.
Išties didelio biznio nei čigonams, nei narkomanams per daug nesigaudavo, nors kai kas ir bandydavo skleisti legendas apie tai, kaip ten tie čigonai baisiai uždirba. Matomai tiek ir uždirbdavo - kad apgriuvusiose lūšnose be elektros gyvent.
Realus gi čigoniškas uždarbis būdavo išvirti šyrkę, paskui ją suslėpti tarp purvinų skudurų kokiame nors kambaryje, kuris būtų ypatingai purvinas ir nešvarus, realiai prišiktas - kad jokie policininkai nenorėtų tenai kratos daryt, o paskui tą šyrkę traukt iš po šūdinų skudurų ir pardavinėt narkomamanms. O jei policija visgi apieškodavo ir surasdavo, tai būdavo neaišku, ką už tą šyrkę pasodint, nes čigonų šeima būdavo didelė, pradedant seneliais ir senelėmis ar netgi proseneliais, ir baigiant kūdikiais, kurie ten pat aplinkui ropinėdavo, ir visų keliasdešimt žmonių, gyvenančių viename name, nu niekaip gi nepasodinsi. Tai vis taip ir baigdavosi - jei ir suranda narkotikus, tai nėra ką pasodint.
O narkomanai tenai važiuodavo kiekvieną dieną - kaip primetama buvo, maždaug apie 1000 narkomanų kasdien, o gal ir daugiau. Paprastai ten pat ir susileisdavo sau tą šūdiną šyrkę, tad švirkštai mėtydavosi realiai krūvom.
Žodžiu, tokia biznio ir kultūros vieta.
O paskui visokie politikieriai ėmė ir nugriovė tą Vilniaus taborą, sunaikindami visą kultūrinį nematerialinį paveldą. Anuo metu žiniasklaida džiaugsmingai rašė: "Vilniaus čigonų tabore - ilgai laukti pokyčiai", kas reiškė - masinis griovimas ir iškeldinimas.
Kai Vilniaus taboras buvo griaunamas, tai buvo teigiama, kad visi pastatai buvo pastatyti nelegaliai, kas išties buvo netiesa ir melas, nes dalis pastatų buvo legaliai statyti dar sovietmečiu, ir statyti valdžios, o kai kurie kiti gi buvo dar senesni trobesiai, kurie kadaise senovėje buvo planuose, o paskui stebuklingai iš planų dingo. Bet gal čia sakykim, kad visgi buvo nelegalūs, nes geriau jau nugriaut ir išnaikint tą visą piktžaizdę, negu palikt, ir gerai, kad jie ten dingo ir pasidarė nelegalūs.
Nors kai kuriuos pastatus Vilniaus tabore buvo bandoma griauti dar 2004, kai nugriauti penki gyvenamieji ir vienas negyvenamas statinys, paskui 2012 metais nugriauti trys gyvenamieji pastatai, bet tai buvo labai fragmentiški bandymai. Realus griovimas prasidėjo 2016, kai visi statiniai paskelbti nelegaliais ir gauti teismo sprendimai dėl prievartinio nugriovimo, jei patys savininkai nenusigriaus. O kadangi savininkai nenusigriovė, tai pradėjo griauti valstybė. Per penkerius metus buvo išgriauta viskas ir taboro nebeliko.
Kaip tarpusavy ginčijosi žmogaus teisių aktyvistai - griaunama buvo nelegaliomis priemonėmis, tipo kažką ten falsifikuojant ir dar ten kažką darant, bet gal ir gerai, kad išnaikino tą getą, nes būtent šitas taboras buvo visiškai atėmęs iš romų galimybę bet kokiai integracijai.
Gyventojams, tiesa, buvo suteikiami nemokami butai - visoksai socialinis būstas.
Kai kurie teisėsaugininkai, tiesa, paskui skundėsi - esą prieš taboro griovimą buvo vienas taškas, kur reikdavo heroino dylerius gaudyt, o pasidarė gal koksai šimtas skirtingų taškų, taip kad sugaudyti jau ką nors nebeįmanoma.