Vilniaus pokeris
Vilniaus pokeris - garsiausia iš visų lietuviškų knygų, parašyta tokio Ričardo Gavelio. Išspausdinta pačioje pačioje sovietmečio pabaigoje, kai viskas jau griuvo, šita knyga daugybei žmonių susimbolizavo visą tą beviltiškumą ir beprotybę, kuri užmaskuotai vyko apie 1970-1980 metų periodą.
Kaip sako istorija, knygą slaptomis į stalčių (t.y., nesitikėdamas kada nors išspausdinti) Ričardas Gavelis pradėjo rašyti dar 1981 metais, o užbaigė apie 1989. Kadangi prasidėjo Perestrojka ir Glasnost, tai 1989 metais kažkam iš Vagos leidyklos pavyko knygą prastumti, apeinant Glavlitą.
Paskui gi, dėl to, kad knygoje buvo aprašyta, kad moterys turi mėnesines, atsirado kokie tai pusgalviai, kurie bandė dėl to Ričardą Gavelį uždaryti į psichiatrinę, tačiau kadangi baudžiamoji psichiatrija tuo metu pradėjo strigti, tai kaip sako legenda, autoriui pavyko išvengti šito reikalo.
Knygoje aprašomas, aišku, Vilnius, nes ir pavadinime taip parašyta. Visas veiksmas vyksta tuo metu, kai valdė Leonidas Brežnevas, kuris čia minimas kaip Lavonidas Brežnevas. Laiko periodas - ne visai aiškus, kažkurių 197x metų ruduo. Ir viskas turėtų vykti, kaip inteligentų vakarėlis, nes veiksmas eina daugiausiai tarp Mažvydovkės darbuotojų, nes dauguma personažų dirba būtent tenai.
O paskui prasideda visokie šūdai, kažkas ten kažką žudo, paskui visi tenai durni, kažkas tenai kaltas, kažkokie nenormalūs, paskui žmogus į šunį pasivertęs, paskui ten visi numiršta ir žūsta ir nusižudo ir viskas baigiasi blogai.
O dar, knygoje labai ryškiai jaučiasi PTSD, kuris kamuoja autorių ar tai pagrindinį personažą. Ir tai dar blogiau, nes ta pati trauminė situacija vis tęsiasi ir tęsiasi ir toliau, nes grėsmės yra labai objektyvios. Ir vis toksai jausmas, kad nuo to PTSD čia jau tenka balansuoti ant schizofrenijos ribos. Tie personažai, kurie jau atrodo kaip netikri, pakeisti žmonės - tai ir simptomas, ir žiauru tai, kad realiai tie žmonės keičiasi ir sistema, ir spaudimas tuos žmones irgi keičia ir pakeičia.
Pagrindinis personažas - toksai Vargalys, kurį tas PTSD ir kamuoja. Knyga sudaryta iš keturių dalių, kur kiekvienoje kalba atskiras herojus, tai pirmoji dalis sudaro pusę knygos ir ten joje ištisai Vargalio minčių srautas. Ale iš to tarpais nerišlaus Vargalio minčių srauto galima suprasti, kad anas ne tik PTSD turi - tam tikrame periode jis aiškiai pasigavo sifilį (dar ir aprašinėja, kaip), ir paskui to nesigydė. Akivaizdžiai stiprūs smegenų pažeidimai matosi - anas vis balansuoja kažkur Kapgraso sindromo ir Kotaro sindromo, kas yra visai tipiška sifilitinėms psichozėms. Nuostabu gi čia tai, ant kiek tikroviškai Ričardas Gavelis visą tą sutrikusį ir aptemusį mąstymą aprašo.
O bendrai tai knyga gerokai primena Kafką, o dar turi tokią keistą teoriją - kad visas Vilnius esantis nenormalus ir pritvinkęs melavimų, apgaulės ir bulšitinimo, kurį perkrauna ant žmonių visiškai fantasmagoriškais ir baisiais būdais, ir dar taip, kad patys tie žmonės net nesuprastų, kas vyksta, o tiesiog taptų viso to fantasmagorinio melo dalimi.
Tai čia matyt autorius nebuvo labai optimistiškas, kai rašė tą knygą.