U-2

U-2 - toksai visiškai legendarinis lėktuvas, kurį kadaise sukūrė Lockheed kompanija. Lėktuvas pradėtas gaminti ir naudoti 1955 metais, gamintas iki pat 1989 ir naudojamas iki šiolei. Gali būti, kad dar bus ir naujų gamybos partijų, nors greičiausiai visgi bus apsiribota tuo, kad esami lėktuvai bus modernizuojami.

Lėktuvas buvo sukurtas, labai smarkiai patobulinus, praktiškai beveik pilnai perdirbus ir iš naujo perkūrus britišką English Electric Canberra bombonešį. Pastarasis bombonešis savo laiku buvo kurtas taip, kad galėtų skristi tokiame dideliame aukštyje, kad jo negalėtų pasiekti ir numušti joks egzistuojantis naikintuvas. Tai nors britams ir pavyko, nes 1951 sukurtas English Electric Canberra skraidė maždaug iki 15 kilometrų aukštyje. Dėl to didelio aukščio jis buvo naudojamas ir žvalgybai, pvz., skrydžiams virš SSRS. Visgi jau 1952 pasirodę rusiški Mig-17 jau galėjo pasiekti apie 16 kilometrų aukštį, tad reikalai su žvalgyba labai staigiai pablogėjo. Nors tokį aukštį naikintuvas pasiekdavo lėtai ir praktinių šansų numušti bombonešį buvo labai mažai, visgi buvo akivaizdu, kad ilgai taip nepaeis ir reikia kažką daryti.

Amerikonai nutarė, kad daryti reikia aiškiai - sukurti lėktuvą, kuris skraidytų maždaug 20 kilometrų aukštyje. Tai vat sprendimas buvo toksai - pirmiausiai padaryti aukštam greičiui skirtą sparną, kuris būtų neadekvačiai didelis, kaip pas kokį sklandytuvą, ir todėl galėtų veikti netgi tokiame aukštyje, kur atmosfera yra tiek išretėjusi, kad jos jau beveik nėra.

Per daug nesigilinant į detales, lėktuvas buvo perdirbinėjamas tiek, kad nieko bendro su originalia Canberra iš esmės neliko, išskyrus šiokį tokį lėktuvo formos panašumą. Netgi vietoje dviejų variklių teliko vienas variklis lėktuvo fiuzeliaže, o originalios dviejų Canberra variklių gondolos liko be variklių.

Ar taip, ar anaip, jau pirmi bandomieji skrydžiai parodė, kad lėktuvas pasiekia 22 kilometrų aukštį, o vėlesnėse modifikacijose pavyko pasiekti ir dar didesnį - apie 24-25 kilometrų aukštį. Palyginimui, netgi sąlyginai šiuolaikiniai naikintuvai, kaip kad rusiškų Su-27 serijų, normaliame skrydyje pasiekia tik apie 19 kilometrų aukštį. Žodžiu, netgi ir šiais laikais U-2 gali būti labai efektyviai naudojami žvalgybai, ypač jei kartu yra panaudojamos ir šiokios tokios radioelektroninės kovos priemonės, kurios apsaugotų lėktuvą nuo priešo priešlėktuvinių raketų.

U-2 lėktuvas, numuštas virš SSRS

Incidentas įvyko 1960 metais, kai buvo vykdomas žvalgybinis skrydis virš Majak branduolinio ginklo gamyklos, esančios Pietų Sibire. U-2 lėktuvas skrido gegužės 1, pilotas buvo Francis Gary Powers, kuris jau buvo atlikęs 27 skrydžius ir buvo laikomas bene labiausiai patyrusiu. Virš teritorijos jau buvo skraidoma ir anksčiau, ieškant įrodymų ir dėl branduolinių raketų gamybos ir dislokavimo.

Tik vat tokia bėdelė nutiko: skrydis iki numatytos vietos truko apie 3 valandas, o Francis Gary Powers, kaip sklando gandas, buvo po gero vakarėlio, ir, negana to, pakliuvęs biškį ne į savo laiko juostą. Žodžiu, pilotas ėmė ir užsnūdo, o autopilotas kaip tai nesukontroliavo aukščio. O lėktuvas kaip tik tuo metu pasiekė tą zoną, kur buvo bene daugiausiai priešlėktuvinių raketų per visą SSRS, plius būtent ten ir buvo įrenginėjamos naujausios raketos, nes amerikonai vis skraidė ir vis nepavykdavo jų numušti.

Žodžiu, U-2 lėktuvas su miegančiu pilotu nusileido į maždaug 21 kilometro aukštį - t.y., vos kokiu kilometru žemiau, nei numatytas skrydžio aukštis. Štai to ir pakako tam, kad lėktuvą galėtų pažeisti netoli sprogusi SA-2 raketa. Beje, įdomumo dėlei čia turim pasakyti, kad viena iš kelių kitų sovietų paleistų raketų numušė pačių sovietų naikintuvą.

Amerikonai buvo numatę, kad jei jau lėktuvui bus šakės, tai lakūnas turėsiąs patraukti už specialaus detonatoriaus ir susisprogdinti, bet kadangi niekas sveikame prote to nedarytų, tai ir lakūnas to nedarė.

Kaip pasekmė, Gary Powers iššoko su parašiutu ir pakliuvo į nelaisvę rusams.

Paskui jau amerikonai atrado, kad reikia geresnių lėktuvų - taip atsirado SR-71, bet tai jau buvo vėlesniais laikais.