Satyra

Satyra - tai toksai humoras, savo esme panašokas į parodiją, tik daroma ne juokingai ir išdarkytai pamėgdžiojant kokį tai žmogų, o pamėgdžiojant išvis kokią tai realybę, tik tą realybę irgi išdarkant, išdidinant, ekzaheruojant, išpučiant, iškreivinant ir išvartant taip, kad ji pasidarytų kaip koksai groteskas ir visai jau gal netgi ir nepanaši į tikrą tikrovę, o tiktai kažkuo tą tikrovę teprimenanti.

Tai štai tokia populiari enciklopedija, kaip Pipedija - tai irgi yra kiaurai satyra kažkokia, o gal ir parodija iš kitų enciklopedijų, bet tik ne iš Vikipedijos, nes pastaroji - tai yra parodija beigi satyra iš bet kokio sveiko proto, savikritiškumo beigi humoro jausmo, nes nei to, nei ano, nei trečio tenai nerasta visiškai.

Čia dar turim pasakyti, kad kai žmonės turi kokių nors sutrikimų, pvz., kokį tai nenormalų mąstymą, tai jiems būna labai sunku netgi visiškai lievą ir prastą humorą suprast, tai jie tada nesupranta ir piktinasi, kodėl čia kažkokia satyra egzistuoja ir kas tai satyrai davė teisę egzistuot. Tai kai kas nors jiems pasako, kad čia satyra iš jų pačių, tai tada būna, kad pradeda kreiptis į teisėsaugos institucijas, o tose institucijose tyrėjai paskaito Pipediją ir paskui labai žvengia iš tų prietrankų skundų.

Tai čia mes dedam diagnozę, o taip pat konstatuojam, kad EŽTT sprendimais yra visuotinai įtvirtinta visų asmenų teisė į humorą, parodiją beigi satyrą kaip į neatimamą ir neatskiriamą žodžio laisvės dalį, numatančią būtent konkrečiai sąmoningai ir tikslingai NETEISINGĄ, IŠKRAIPYTĄ ir KLAIDINGĄ tikrovės bei įvairių asmenų atvaizdavimą ir nupasakojimą. Tai štai vat įsivaizduojat, kokia baisi neteisybė, kad aukščiausia planetos teisinė institucija nustatė, kad šitai leidžiama ir viskas? Nu tai va, štai jums ir prašom!

Tai jei kažkur čia Pipedijos teiginiuose, nesąmonėse, faktuose ir blevyzgose pasiklysit, nebesuprasdami, kas čia ir apie ką, ir ką mes čia teigiam, ką neigiam, o ko išvis neturėjome omeny, tai žinokit, kad mes to negalime jums patvirtinti irgi paneigti, nes su tuo neturime nieko bendro, kadangi atsisakome pripažinti savo pačių nesąmones kaip egzistuojančias ir ką nors teigiančias, nes jos šitokiu pavidalu negali būti nei suprastos, nei traktuojamos.