Lamaizmas

Lamaizmas - tokia labai specifiška budizmo atšaka, persimaišiusi su šamanizmu tiek, kad kartais to šamanizmo čia gali būti daugiau, nei paties budizmo. Lyginant su įvairiomis budizmo atšakomis, lamaizmas labai stipriai remiasi praktika. Čia skaitoma, kad Lama - tai prašviesėjęs, Budos lygį pasiekęs - tai ta, kad Lama (tam tikras šventikas) gali būti tapęs prašvietusiuoju ar pats iš savęs, ar per tai, kad reinkarnacijos būdu tapo Budos ar kito šventojo įsikūnijimu.

Skirtingai nuo įvairių kitų budizmo rūšių, lamaizmas remiasi praktinio tobulėjimo principais - kad esmė yra ne teorija, ne religinės organizacijos, o kasdienė, kartais tiesiog grubi praktika. Taigi, šamanistinė praktika, jei tik padeda prašviesėjimui, tinka kuo puikiausiai. Šiuo atžvilgiu lamaizmas kiek primena zen budizmą, nes naudojami gali būti tiesiog įvairūs triukai, kurie padėtų žmogui pereiti į kokią tai kitą, prašvitusią būseną.

Kadangi kai kurios Lamaizmo praktikos kilusios iš labai nuo civilizacijos nutoliusių tautų ir tautelių, tai kartais jos būna ir ganėtinai šokiruojančios, pvz., iki tokių bajerių, kurių ir Pipedijoje čia geriau neminėti. Bendrai imant, šamanistinės praktikos gali būti naudojamos ir kaip tiesiog budizmo papildymas, ir atvirkščiai - kaip pagrindas tikėjimui, tiesiog truputį papildytas budistinėmis idėjomis.

Viena iš ryškesnių, specifiškų lamaizmo sąvokų - tai tulpa, kas gali reikšti ir kokį nors daiktą, ir dar ką nors, kas gavo iš žmonių tokį kiekį minčių energijos, kad pradėjo paskirą savo gyvenimą, darydamas įtaką žmonėms. Ir lama, ir koks nors vienuolis, ir šiaip žmogus kokiam nors daiktui gali skirti tiek savo dvasinės energijos, kad tas daiktas ims veikti kitaip, pats pradės daryti įtaką (galim įsivaizduoti paprasčiausią atvejį - vaikas turi žaislą, kurį labai mėgsta, su juo bendrauja ir t.t. - jis duoda emocinę energiją žaislui, jis gauna emocinę energiją ir atgal). Taigi, žmogaus santykis su pasauliu, aplinka ir daiktais vyksta per tam tikrus dvasinės energijos apsikeitimus.

Neretai tokiam tikslui naudojamos visokios mandalos, kurių padarymui reikia labai daug dėmesio ir darbo, ir kurių darymas taip tampa tam tikra lamaistine praktika.

Lamaizme skaitosi, kad pats Lama ar koks nors vienuolis tampa tam tikru tulpa, per trijų brangakmenių sąvoką - Lamos mintys tampa Buda, jo kalba tampa dharma, o kūnas tampa vedliu ar nešėju į prašviesėjimą - sangha. Tokiu būdu Lama tampa viso prašviesėjimo proceso įsikūnijimu, o tuo procesu tampa pats Lamos gyvenimas.

Šiais laikais, naudodami politkorekcijos priemones, visokie Komunistinės Kinijos veikėjai pradėjo aiškinti, kad lamaizmo esą negalima vadinti lamaizmu, o esą reikia sakyti, kad čia esąs Tibeto budizmas. Toksai aiškinimas skirtas tam, kad būtų panaikinti, neminimi lamos, kurie paprastai yra paveldimi per reinkarnaciją ir aptinkami ieškant vaiko, reinkarnacijos būdu perėmusio lamos sielą, kaip kad Dalai Lama. Suniveliuojant iki eilinio budizmo, glaima nuneigti ir tų Lamos atradimo ritualų svarbą.

Pagal Kinijos įstatymus Lamaizmas yra pusiau draudžiamas, iš dalies persekiojamas, bet dėl žmogaus teisių priežasčių visiškai neužnaikinamas, bet visvien užspaudinėjamas, išskyrus tuos atvejus, kur Lamą paskiria Komunistinės Kinijos valdžia, o tada jau kokia nors lamaistinė šventykla pradeda garbinti kompartiją ir Didįjį vadą.