Geltonoji spauda

Geltonoji spauda - tai įvairiarūšė žiniasklaida, dabar gi dar ir visokie portalai, kurie skelbia visokį išgalvotą ar pagražintą šlamštą pramaišiui su tikromis naujienomis, kad tik gautų kuo daugiau skaitomumo. Tipiškiausias ir vienareikšmiškiausias geltonosios spaudos požymis - tai visokie klikbaitai, kurių esmė - klaidinti skaitytoją, neįvardinti informacijos ar tą informaciją iškraipyti tuo tikslu, kad skaitytojas užkibtų ir nusipirktų laikraštį ar paspaustų ant nuorodos.

Vertinant pagal esminius žurnalistikos principus, geltonoji spauda neatitinka vieno iš žurnalistikos kriterijų - pateikti teisingą ir patikrintą informaciją.

Vietoje tikros ir patikrintos informacijos pateikimo geltonoji spauda pasirenka "nuomonių atstovavimą", kurį paskui pateikinėja, kaip esą atstojantį tą informacijos tikrinimą. Realiai gi tai tereiškia, kad šalia adekvačios informacijos atsiranda ir kokie nors kliedesiai, kurie pateikiami kaip alternatyva tai adekvačiai informacijai. Kitu gi atveju adekvati informacija gali būti nepateikta išvis, o pateiktos bus tiesiog dvi ar daugiau absurdiškų nesąmonių.

Iš kur kilo pavadinimas "geltonoji spauda"

Pavadinimas "geltonoji spauda" atsirado pačioje XIXa. pabaigoje, kai vyko JAV-Ispanijos konfliktas, kurį užsuko pora žiniasklaidos magnatų - toksai William Randolph Hearst ir Joseph Pulitzer. Šie matomai jautėsi aukščiau visko, tad vis ieškojo naujų sensacijų savo leidiniams, o kai tų sensacijų pritrūkdavo, tai pradėdavo pūsti politinius skandalus, įskaitant ir tokius, kurie vestų link karo veiksmų, nesidrovėdami dar ir imtis falsifikacijų. Tos falsifikacijos galų gale baigėsi tuo, kad 1898 prasidėjo JAV-Ispanijos karas.

Maždaug tuo metu Joseph Pulitzer priklausęs laikraštis "New York World" pradėjo leisti komiksus, pavadintus "Hogan's Alley", kur buvo toksai personažas, pravarde Geltonas Bičas.

Didžiausias šio laikraščio konkurentas buvo "New York Journal", kurį leido toksai William Randolph Hearst - ir pastarasis sugalvojo, kad bekonkuruojant, reikia imti ir perimti tą komiksą, nes žmonėms patinka. Tai ėmė ir persisamdė komikso kūrėją. Taip atsirado antras komiksas su Geltonu Biču.

Joseph Pulitzer nepasidavė ir parsisamdė naujų karikatūristų, kurie pradėjo leisti naujas tokių komiksų serijas, ir vėl su Geltonu Biču.

Galų gale kita žiniasklaida pradėjo rašinėti apie šituos du laikraščius, kad tai išties yra dvi konkuruojančios žiniasklaidos grupės, kur tarpusavyje kovoja geltoni bičai.

Kurį laiką visa ta kova atrodė gana juokingai, nes vieni kovoja su kitais, kad tik gautų daugiau skaitytojų. Bet problema buvo ta, kad šie du laikraščiai ieškojo kuo daugiau sensacijų ir visiškai nesidrovėjo skelbti visokių išsigalvojimų ir melų, kad tik padidintų pardavimus. Vienu metu abu leidiniai atrado, kad pernelyg daug baisių istorijų apie JAV prikurti nesigauna, nes žmonės nenori tikėti visai jau durnomis nesąmonėmis. Tai prasidėjo straipsnių kūryba apie Kubą - panašiai, kaip Lietuvoje vienu metu būdavo Rumunijos naujienos. Tose naujienose apie Kubą būdavo pasakojama, kaip moterys verčiamos kalinėmis, kaip rengiamos masinės egzekucijos, kaip žmonės kelia sukilius, kaip iš bado miršta moterys ir vaikai, ir taip toliau ir taip toliau. Kuba ir ją valdanti Ispanija buvo pateikiama kaip kokia monstriška šalis.

Visai atsitiktinai 1898 metais įvyko incidentas, tuo metu Kuboje, Havanoje buvęs JAV laivas "USS Maine" užsidegė, o paskui sprogo. Nelaimingą atsitiktinumą geltonosios spaudos leidėjai visiems ėmė pateikinėti kaip tyčinę Ispanijos surengtą diversiją, dėl ko kilo toksai visuomenės pasipiktinimas, kad JAV pradėjo karą prieš Ispaniją.

Vėliau ši konkurencinė kova tarp geltonų laikraščių buvo įvertinta, kaip didžiulis blogis, kurį atnešė meluojanti žiniasklaida, bet pataisyti ką nors jau buvo per vėlu.

Geltonoji spauda nuo tų laikų gavo ir savo pavadinimą, ir tapo problema, kuriai niekas iki šiol neranda gero sprendimo - nors žiniasklaida meluoja, tačiau jos dėka sužinoma ir tikra informacija, o ką su tuo daryti - neaišku.