Fufaikė
Fufaikė arba vatinkė - toksai tradicinis rusų liaudies rūbas, labai populiarus maždaug nuo tų laikų, kai žlugo Carinė Rusija, be proto smarkiai krito pragyvenimas, o Rusijos kariuomenė užsiėmė masinėmis skerdynėmis, kurias vėliau pavadino pilietiniu karu.
Kitas rusiškas fufaikės pavadinimas - tai "vatnik" arba "vatnikas". Nuo pastarojo žodžio kilo ir pavadinimas vatnikas, reiškiantis įvairius silpnapročius, kurie nuoširdžiai mėgsta Rusiją ir norėtų pakartotinės Lietuvos okupacijos.
Fufaikių kilmė - greičiausiai nuo Vidurinėje Azijoje populiarių chalatų, kurie daromi iš dviejų sluoksnių medvilninio audinio, kur į tarpą tarp tų sluoksnių, yra prikišta daug medvilninės vatos, o paskui tas audinys persiūtas, kad vata negalėtų sukristi į apačią. Iš tokių sluoksnių paskui karpomas ir pasiuvamas koks nors chalatas.
Kadangi po Rusijos imperijos žlugimo bene pirmoji didelė gamyba, kuri sustojo, buvo audinius ir drabužius gaminanti lengvoji pramonė, tai labai greitai kilo paieškos - kaip pradėti siūti drabužius, kad bent jau čia pat Rusijoje neužšalti. Drabužis buvo nepaprastai pigus, siuvamas iš ypatingai prasto audinio, o jei reikdavo impregnuoti - tai impregnuojamas būdavo tiesiog lauko sąlygomis - kokiu nors parafinu, kas prastai saugodavo nuo drėgmės. Kaip pasekmė - ilgainiui vata pradėdavo pūti, dėl ko fufaikės visada turėdavo gan specifišką senų, pūvančių rūbų smirdesį.
Pagrindiniai fufaikių naudotojai pas sovietus visada buvo du - koncentracijo stovyklos, kur fufaikės būdavo išduodamos kaliniams, o taip pat Raudonoji armija, kur fufaikes išduodavo kariuomenė. Net iki pat sovietmečio pabaigos sovietai nesugebėjo pilnai aprūpinti kariuomenės vilnonėmis milinėmis, tad kareiviams neretai tekdavo nešioti tas pačias fufaikes. Itin įdomiai tokie vaizdai atrodydavo, kai kalba eidavo apie vidaus reikalų kariuomenę - kuri prižiūrėdavo lagerius ir kalėjimus: ir kareiviai, ir kaliniai nešiodavo tokias pat fufaikes, o skirdavosi tik jų spalva - kaliniai dažniausiai juodas ar pilkas, o VRM kariuomenė - kokias nors mėlynas. Paprasta gi kariuomenė kareiviams dažniausiai išduodavo žalias arba chaki spalvos fufaikes. Gi tuo tarpu liaudies ūkyje - statybose ir kolchozuose, kaip ir kalėjimuose, fufaikių spalva paprastai būdavo pilka.
Visame SSRS fufaikės buvo visiško skurdo ir beviltiškumo simbolis, tačiau normalesnėje SSRS dalyje, pvz., Pabaltijyje, Kaukaze ar Ukrainoje - tai dar buvo ir gėdos, purvinumo ir apsileidimo simbolis, kurio savo noru išvis joks normalus žmogus nevilkėtų. Fufaikė buvo lagerių, tremties ir sovietinių kankinimų simbolis. Taigi, savo noru fufaikes vilkintys žmonės buvo laikomi valkatomis, alkoholikais, durniais ir kriminalais.
Ilgainiui fufaikės tapo tiesiog klaikaus sovoko simboliu. O dar paskui, kai prasidėjo naujas rusofašizmo pakilimas, tai jos tapo ir rusofašistų simboliu. Pastarieji gi net ėmė didžiuotis fufaikėmis, kaip nacionaliniu rusišku drabužiu.
Fufaikės niekada nebuvo nei patogus, nei geras drabužis, bet užtat labai pigus ir pritaikytas dideliems šalčiams, tai iki šiol ir yra paplitusios ruskyne.