Citokinai

Citokinai - įvairios sudėtingos sandaros medžiagos, peptidai - dalyvaujančios imuninės sistemos veikloje, kaip junginiai, kurie perduoda organizmo imuninės sistemos signalus iš vienų imuninės sistemos dalių kitoms, o taip pat iš vienų organų kitiems organams. Citokinai įjunginėja ir nukreipia imunines reakcijas - t.y., veikia kaip esminiai imuniteto reguliatoriai.

Šiais laikais citokinai medikų yra nagrinėjami, kaip tos medžiagos, kurios žmonėms padeda pasveikti nuo įvairių infekcinių ligų, tačiau kartu sukelia ir rizikas, kad žmogus nuo kokios nors infekcijos gali imti ir numirti, jei imuninė sistema sureaguos per smarkiai. Tokios per smarkios reakcijos yra įvardinamos kaip citokinų audros.

Priklausomai nuo poveikio pobūdžio, dauguma citokinų priskiriami šioms grupėms:

• Chemokinai - nukreipia imunines ląsteles (leukocitus) į visokias vietas kūne, kur jos naikina infekcijas, pvz., į spuogus ar furunkulus, kur tos imuninės ląstelės susikaupia kaip pūliai
• Interferonai - pagrindinai signalizuoja apie virusines ar kitas infekcijas, pakliuvusias į organizmą. Kai kurie interferonai sugeba įsikišti į virusų dauginimosi procesą ir jį sustabdyti, todėl gali suveikti kaip stebuklingi vaistai.
• Interleukinai - siunčia signalus leukocitams, prieš ką ir kur kovoti, o taip pat apie tai, kad su kažkokiomis infekcijomis jau vyksta kova. Dažniausiai interleukinus išskiria patys leukocitai (nuo to ir pavadinimas), tačiau gali išskirti ir kitos ląstelės, jei jas užpuolė kokia nors infekcija.
• Auglių nekrozės faktoriai - nuslopina ir naikina įvairius uždegimus, o kai kada ir siunčia leukocitams signalus, kad reikia žudyti tam tikras paties organizmo ląsteles. Veikia kaip organizmo apsauga nuo vėžinių ląstelių, nors gali apsaugoti ir nuo kai kurių infekcijų, svetimkūnių ir panašiai.
• Kolonijų stimuliavimo faktoriai - reguliuoja hematopoetinių ląstelių dauginimąsi ir transformacijas, o šios ląstelės paskui virsta įvairiausių rūšių imuninėmis ląstelėmis - leukocitais, ir specializuotomis jų formomis - neutrofilais, limfocitais, eosinofilais, bazofilais, monocitais, kurie jau kovoja su specifinėmis infekcijomis.

Būdinga, kad dauguma citokinų yra kraštutinai specifiniai, prisitaikę veikti kaip kokios nors vienos rūšies ląstelių signalizatoriai, vienos rūšies virusų neutralizatoriai ir taip toliau. Todėl, vieną vertus, įprastomis sąlygomis imuninė sistema naikina tik tai, ką jai nurodo tos labai specializuotos ląstelės ir nenaikina kitų dalykų, pvz., paties organizmo. Kitą vertus, dėl tų priežasčių, jei susidaro mažiau specializuoti citokinai ar imuninė sistema nesugeba išsikrauti ant tikros infekcijos, organizmas gali pradėti reaguoti į ką papuola, įskaitant ir save patį. Štai tada gali baigtis blogai.

Legendinė Lietuvoje gaminta Brežnevo piliulė irgi buvo sudaryta iš citokinų, konkrečiau - iš įvairių interferonų mišinio, tiesa, išties ne piliulės pavidalo, o tirpalo ampulėse. Gavę dozę to gyvybės eliksyro, visokie politbiuro nariai gerokai apsveikdavo nuo visokių infekcinių ligų, ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko netgi esant gan prastai sovietinei medicinai, jie išgyvendavo taip ilgai.