Barry Lyndon
Barry Lyndon - toksai vienas iš mitinių Stanley Kubrick filmų, kur šisai bandė nufilmuoti kokią tai Renesanso laikų istoriją taip, kad ji ir atrodytų taip, kaip atrodė Renesanso laikais gyvai žiūrint. Tai režisierius ne tik kad aktorius ir scenas parinkinėjo bei investavo belenkiek į dekoracijas, bet dar ir nusprendė filmuoti viską (tiksliau, beveik viską), naudojant tik tokį apšvietimą, koksai tais Renesanso laikais ir būdavo. Tai netgi dabartiniais laikais yra sunkiai įmanoma, o jau anais 1975 metais atrodė, kad tai išvis nepavyks. Bet pavyko.
Natūrali Renesanso šviesa reiškė, kad filmavimas turėjo vykti arba natūralioje Saulės šviesoje, bei šviesoje, pakliūnančioje pro langus, arba žvakių šviesoje. Buvo, tiesa, dar scenų, kurios filmuotos Mėnulio šviesoje, bet ta dar silpnesnė už žvakių šviesą - tai buvo pakeista į pavienę didelės galios lempą, stovinčią už kelių šimtų metrų, kad gautųsi silpnas tolygus apšvietimas su tokiais kontrastais ir šešėliais, kaip nuo mėnesienos. Čia bene vienintelė tokia scena - kur herojus išlenda bučiuot herojės į lauką.
Kadangi net jautriausios kino juostos nebuvo pakankamos, ir net agresyviausias ryškinimo procesas neduodavo pakankamų galimybių gauti daug šviesos, Stanley Kubrick už kažkokius nelabai normalius pinigus iš NASA nusipirko porą objektyvų, kurie buvo atlikę po kosminių skrydžių, skirtų tamsiąjai Mėnulio pusei fotografuoti. Tie Carl Zeiss firmos Planar tipo objektyvai turėjo f/0.7 diafragmą, t.y., šviesingumą, kuris įprastiems fotografams (ir fotodročeriams, ir fotopsichotikams) atrodo tiesiog neįmanomas. Tai vat tosios tamsios scenos su žvakių šviesa, ar šiaip kambariuose filmuotos - jos ir buvo daromos tuo objektyvu.
Scenos buvo parenkamos irgi taip, kad atrodytų kaip iš kokių Renesanso laikų paveikslų, taip kad nors imk ir kabink ant sienos.
Gi siužetas tai buvo niekuo neypatingas, tačiau irgi kažkaip kabinantis, ir toksai su pusiau liūdna, bet gal ir gera pabaiga. Žodžiu, vyrukas toksai prisidirbo ir išėjo į platų pasaulį užsiimti kuo papuola. Realiai gi pakliuvo į kariuomenę, kuri anais laikais nebuvo labai maloni vieta. Betarnaudamas, bandė bėgti, buvo pagautas, bet galų gale susidėjo su turtingu žuliku, užsiimdinėjusiu kortų lošimais, kur visai prakuto. Galų gale susirado sau gražią ir baisiai turtingą našlę, ją apsivedė, bet paskui ir toliau elgėsi kaip stuobrys ir durnius, supisinėjęs gyvenimą ir sau, ir aplinkiniams. Galų gale viskas baigėsi, kai jį išvijo jo posūnis, kurį jis dešimtį metų dūchino. Tai dūchintas bachūriukas užaugo ir atsilygino, tai dar gerai, kad paliko gyvu... Gi išvytas patėvis taip ir liko valkataujančiu žuliku.
Nors siužetas ir paprastas, bet pasakojamas nuosekliai, ramiai ir puikiai, o dar su tais vaizdais - taigi, daugelis dabar traukia Barry Lyndon į visų laikų filmų ever 100, ir toli gražu ne į paskutines vietas. Vertas pažiūrėti filmas ne tik dėl puikių vaizdų, ir ne tik dėl seno raugo geriausios prabos naratyvinės naracijos, bet ir dėl to, kaip galima sukurti tai, kas atrodo techniškai neįmanoma.
Čia galim pabandyti įvertinti Barry Lyndon ir pagal Pipcinema:
- Istorija: - 5/5 - istorija klasikinė, nenuobodi, nors ir pasakojama ramiai. Jau pats istorijos atpasakojimas daro belenkokį įspūdį.
- Vietovė/efektai: - 6/5 - kaip tiems laikams - tai literaliai neįmanomas lygis, o ir kaip šiems laikams - irgi nelengvai pasiekiamas
- Režisūra: - 5/5 - vienas iš tų filmų, kurių dėka Stanley Kubrick tapo vienu iš kelių garsiausių režisierių žmonijos istorijoje
- Vaidyba: - 5/5 - nėra prie ko prisiknisti, netgi jei ir tyčia norėtum, personažai netgi durnumą ir tai suvaidina taip, kad atrodo, jog tai asmenybės dalis
Filmas renka 21 iš 20, bet jei jums atrodo, kad vertas mažiau - tai šitai rodo ne filmo prastumą, o jūsų nepatyrimą ir neišsilavinimą.