Šviesingumas

Šviesingumas - tai toksai objektyvo gebėjimas praleisti šviesą, išreiškiamas apertūros santykiu su fokusavimo gyliu - f/N, kas reiškia maždaug kiek šviesos praeis per objektyvo skylę ir pateks į fotomatricą ar fotojuostos kadrą. Kaip galima suprasti iš elementarios aritmetikos - tai kuo tasai N bus mažesnis, tuo skaičius gausis didesnis ir geresnis.

Praktikoje šiais laikais aukšto šviesingumo objektyvais laikoma viskas, kas yra f/2 ar daugiau. Bendrai šviesiais objektyvais dabar laikoma maždaug viskas, kas yra daugiau už f/2.8, o daugelio senesnių fotografų vertinimais - bendrai galima tarti, kad jei yra daugiau arba lygu f/4 - tai jau yra visai šviesu, nors kaip galima suprasti, tokie objektyvai tepraleidžia vos ketvirtadalį šviesos. Kitą vertus, tai nėra ribos. Daugelis prastesnių objektyvų, ypač teleobjektyvų turi santykį, kuris belenkiek blogesnis, tad išties tasai f/4 - tai visai dar neblogai.

Teorinis idealus objektyvas turi šviesingumą f/1, kai kurie superobjektyvai, kaip kad Canon dream lens - f/0.9, o legendarinis Carl Zeiss firmos Planar, naudotas Barry Lyndon filmavimui - f/0.7. Bet čia šitie yra kosTmosas, ir apie juos galit nesvajoti, jei nesiruošiat už objektyvą mokėti tiek, kiek skurdesnių šalių gyventojai neuždirba net per visą savo gyvenimą.

Čia iš karto turime pasakyti, kad praktikoje geriausia, ką rasite - tai bus apie f/1.2 50mm fiksas, kuris kainuos apie 1200 eurų. Beveik toks pat tos pat firmos 50mm fiksas su f/1.4 kainuos maždaug 350 eurų. Beveik toks pat tos pat firmos 50mm fiksas su f/1.8 kainuos maždaug 120 eurų. Jei gerai paieškosite, tai atrasite, kad ta pati firma 1989 buvo išleidusi analogišką 50mm fiksą su f/1,0 skyle, ir jo nebegamina, nes dėl per didelės kainos tiesiog nėjo pardavimai. Dabar toksai senas nunešiotas 35 metų senumo objektyvas kainuoja apie 2500-3000 eurų, ir visai ne dėl kolekcinių priežasčių, o tik dėl to paties aukšto šviesingumo. Čia šita minima firma - tai Canon kompanija, bet su kitų firmų objektyvais ir jų kainomis situacija panaši.

Aukštą šviesingumą pasiekti labai sunku - tai reiškia, kad reikia šviesą iš didelio skersmens stiklo sutraukti į mažą matricos plotą, o tai reiškia, kad šviesą reikia laužti dideliame kiekyje linzių, o dėl to atsiranda baisūs kiekiai iškraipymų, o norint išvengti tų iškraipymų, tenka naudoti klaikaus retumo ir brangumo egzotinius stiklus ir išvis didelius kristalus, nupoliruotus į linzės formą, o tai galų gale reiškia, kad kaina pasidaro tokia, kad maža nepasirodytų. Tai todėl paprastai apsiribojama gana nesudėtingais daug mažesnio šviesingumo stiklais.

Tarp tų specialių stiklų pilna būna visokios keistos egzotikos, pradedant visokiais laboratorijose išaugintais, supjaustytais ir į linzes supoliruotais kristalais ir baigiant itin didelio tankio stiklais - pageidautina, kad būtų kuo didesnė šviesos laužimo geba, esant kuo mažesnei dispersijai. Kadangi yra toksai empirinis dėsnis, kad didesnio tankio stiklas turi didesnę laužiamąją gebą, tai čia galima surasti visokių stiklų, kuriuose pilna visokių priedų iš tokių elementų, kaip lantanas, toris, baris ir panašūs. Kadangi dalis šių medžiagų yra dar ir radioaktyvios (kaip kad toris), tai tarp padidinto šviesingumo objektyvų, ypač tarp senų, neretai pasitaiko dar ir radiaciją visai juntamai skleidžiantys. Negana to, tokie objektyvai, einant laikui, dar ir pagelsta, pradėdami juntamai iškraipyti (tiesiog filtruoti) spalvas, dėl ko juos paskui tenka švitinti visokiais ultravioletais, kad atgautų skaidrumą. Žodžiu, ir kainuoja daug, ir dar komplikacijų duoda.

Visgi jei ir rinksitės mažesnio šviesingumo stiklą, tai bus tikrai labai didelis skirtumas, kur objektyvas bus f/2.4, o kur bus f/1.8, o kur bus koks nors f/5.6. Žodžiu, šviesesnis - geresnis, bet ir brangesnis.

Mažo šviesingumo objektyvai turi dar vieną pliusą - paprastai jie duoda gerokai mažesnius spalvinius iškraipymus, o ir šiaip mažiau iškraipymų bendrai, nes tas iškraipymų šalinimas kainuoja.

Zoom su pastoviu šviesingumu

O profesionalai dar mėgsta zoom objektyvus su pastovia diafragma, kur labiausiai mylimu formatu yra tapę įvairių firmų 24-70mm f/2.8, kas reiškia, kad šitą vat 2,8 šviesingumą išlaiko visame zuminimo diapazone. Kiti gi mėgsta kokius nors 24-105mm f/4, kurie turi kiek didesnį priartinimą. Bet čia ne šiaip sau mėgstami jie dėl gana neblogo šviesingumo, o dėl to, kad objektyvų konstrukcija būna tokia, kad keičiantis priartinimui, automatiškai keičiasi visas optikos išdėstymas, taip kad šviesos srautas liktų pastovus. Tai reiškia, kad nereikia kankintis, kai kažką priartini, o šviesos sumažėja, ar kai paimi plačią sceną, o šviesos pasidaro per daug. Šitie gi duoda pastovų šviesos kiekį. Ale bet užtat kainelė tai būna didesnė, nei pas daugelį gerų fotoaparatų.

Palyginimui, naujas Canon EF 24-70mm f/2.8L II USM objektyvas kainuoja apie 1800 eurų, kai visas naujas fotoaparatas Canon EOS 2000D, su kuriuo tas objektyvas gali būti naudojamas, kainuoja apie 370 eurų. Ir netgi vidutinės klasės, t.y., jau visai prabangus ir labai arti profesionalių esantis Canon EOS 90D kainuoja apie 1200 eurų. Tai žodžiu, tas pastovus šviesingumas - tai brangus malonumas. Bet profesionalai už jį moka.