Škuna

JAV škuna "Wyoming", viena iš didesnių anų laikų škunų, pastatyta 1909 metais. Nuskendo per audrą 1924 metais, prie Kodo kyšulio. Laivo ilgis buvo 140 metrų, vandentalpa 9100 metrinių tonų, greitis siekė apie 16 mazgų (~30 km/h). Nuotraukoje matosi, kad godūs savininkai laivą būdavo gerokai perkrovę - matomai eilinis toks perkrovimas ir tapo laivo žūties priežastimi.

Tos pat škunos "Wyoming" denis - nuotraukoje matosi apie 2/3 to denio (4 iš 6 stiebų). Net ir nuotraukoje matosi, kad laivas yra nevaikiškai didelis.

Škuna - toksai vėlyvųjų laikų burinis laivas, naudotas prekybininkų - krovinių pervežimui. Pagal apibrėžimą, škuna turi turėti bent du stiebus su įstrižomis burėmis - tai reiškia, kad netgi mažiausios škunos yra visgi ganėtinai nemažos, t.y., jau visai tokie pilnaverčiai laivai.

Išties gi škunos būdavo gan įvairių dydžių - nuo 2-3 stiebų laivų, naudotų daugiausiai pervežimams nedideliais, iki kelių šimtų kilometrų nuotoliais, bet kitos būdavo ir kaip reikiant didelės, tarp didžiausių iš visokių XIXa. laivų, turėdavo 4-5 stiebus, kartais 6, o viena, anokia "Thomas W. Lawson " - net 7 stiebus.

Škunos atsirado iš to, kad dar labai senais laikais laivyboje ėmė rimtai trūkti jūreivių, o šių ėmė trūkti dėl to, kad darbas su burėmis buvo ir sunkus, ir pavojingas. Žodžiu, niekas nenorėdavo dirbti jūrininku, netgi jei atlyginimas ir būdavo didelis. O tuo tarpu laivų savininkai kraustydavosi iš proto dėl to, kad jūreivių atlyginimams išeina tokios didelės pinigų sumos. Taigi, laivynai plėtėsi, o jūreivių nedaugėjo, netgi nepaisant gerų atlyginimų. Tai štai ta proga Olandijos prekybininkai, užsiimdinėję itin intensyviais pakrančių pervežimais, pradėjo ieškoti, kaip tą reikalą kažkaip supaprastinti. Taip XVIIa. ir buvo sukurtos įstrižos burės, skirtos pirmiausiai nelabai dideliems, dvistiebiams laivams. Burės buvo tinkamos plaukimui prieš vėją, o kartu galėjo būti valdomos nedidelio žmonių kiekio, naudojant judantį takelažą.

Laivai su tokiomis burėmis išsprendė ir kitą problemą - kadangi buvo lengvai valdomi, galėjo manevruoti ir ne itin patogiose vietose, pvz., upių žiotyse, tad įplaukdavo į daug mažesnius ir prastesnius uostus. To dėka lengviau vyko ir smulkesni pervežimai.

Vėliau tokie laivai buvo tobulinami, ypač JAV, kur XIXa. laivyba buvo labai smarkiai išsiplėtusi. Būtent ten buvo sukurtos ir didžiosios škunos, kurios gan ilgai buvo tais laivais, kurie ekonomiškai gebėjo konkuruoti su garlaiviais. Pastarųjų didžiausias ekonominis išlošimas buvo labai mažas reikalingas jūreivių skaičius - nes jei nėra burių, tai ir jūreivių reikia mažai. Taigi, būtent dėl mažesnio reikalingo jūreivių skaičiaus škunos išsilaikė ilgiau, nei kiti burlaiviai.

Didžiausios škunos būdavo gan padorių šiuolaikinių laivų dydžio - pvz., Wyoming škunos ilgis buvo 140 metrų, o vandentalpa 9100 metrinių tonų. Palyginimui, didžiausias Lietuvos turėtas laivas Linkuva buvo 110 metrų ilgio ir 4160 tonų vandentalpos.

Škunos pradėjo nykti XXa. pradžioje, kai atsirado gan ekonomiški garlaiviai, o galutinai dingo apie XXa. vidurį, kai išplito labai lengvai ir patogiai eksploatuojami, dar ekonomiškesni dyzeliniai laivai. Ilgiausiai škunos dar būdavo eksploatuojamos Pietų Amerikoje, kur kuras buvo brangus, o technologijos buvo atsilikę

Šiais laikais škunos yra daugiau laivai, egzistuojantys dėl sporto, grožio ir idėjos, naudojamos turistams plukdyti, bet realių praktinių naudų neturi.