Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Paranojinė schizofrenija

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Paranojinė schizofrenija - specifinis paranoidinės schizofrenijos variantas, pasižymintis lėtine eiga, dažniausiai be gilesnių psichozių, ryškiais pirminiais kliedesiais. Neretai pasireiškia kaip involiucinė (vėlyvoji) šizofrenijos forma.

Nuo kitų šizofrenijos formų paranojinė skiriasi tuo, kad turi ryškiai išreikštą paranojinį sindromą, pacientų kliedesiai būna rišlūs, dažnai primenantys sąmoningas ir prasmingas kalbas, būdingas visokiems dibilams. Skirtingai nuo dibilų, paranojine šizofrenija sergantys asmenys viską sugeba sudėlioti į sąmokslo teorijas, rasdami toms teorijoms įvairių įrodymų - t.y., stipriai sistematizuoti kliedesiai.

Kartu su kliedesiais pastebima pacientų degradacija emocinėje sferoje, afektinis bukumas, pasinėrimas į savo beprasmius teoretizavimus, nuolatinė įrodymų kliedesiams paieška, bandymai skleisti savo teorijas, nutrūkę santykiai su draugais, giminėmis, neretai - priešiškumas aplinkai, negatyvizmas.

Ankstyvesnėse paranojinės šizofrenijos stadijose gali būti ir ryškesnės pozityvios simptomatikos, kaip minčių skambėjimas, balsai galvoje, haliucinacijos. Kartais pavienis psichotinis paranoidinės šizofrenijos epizodas tampa susirgimo pradžia su būdingais nesistematizuotais kliedesiais, tačiau ilgainiui kliedesiai įgauna stabilesnę formą, psichotiniai epizodai nesikartoja ir kliedesiai sistematizuojasi, ilgainiui įgaudami sąmokslo teorijos pavidalą. Kai kuriais kitais atvejais pradžia gali būti lėtinė, prasidedanti nuo gana nekaltai atrodančių kliedesių, kurie plečiasi tol, kol prasideda paciento degradacija. Vėlyvesnėse stadijose smarkiau reiškiasi negatyvi simptomatika, pacientai mažiau bendrauja su aplinkiniais, pasidaro uždaresni, todėl kartais neteisingai nusprendžiama, kad juos ištiko remisija.

Dėl būdingos anozognozijos ir disimuliacijos, o taip pat retų sunkesnių (aplinkiniams pastebimų) priepuolių, kai kurie protingesni pacientai sugeba ilgam nuslėpti savo ligą. Neretai jie ima savo kliedesius skleisti internetuose, kartais ir žiniasklaidoje. Tais atvejais, kai pacientą kankina antagonistiniai kliedesiai ar reformaciniai kliedesiai, žalos kliedesiai ir pan., tokie ligoniai su savo teorijomis prasimuša į politiką, kur bando savo kliedesius įgyvendinti praktikoje.

Pacientai kelia riziką aplinkiniams, nes neretai tampa indukuotųjų psichozių skleidėjais, linkę piktnaudžiauti savo darbovietės teikiamomis galimybėmis, kartais atnešdami didelę žalą kitiems asmenims. Labai dažnai pastebima kveruliancija.

Nustatant ligą, kartais vietoje paranojinės šizofrenijos būna klaidingai nurodoma paranoidinės šizofrenijos, paprastosios šizofrenijos, šizotipinio sutrikimo ar vangiosios šizofrenijos diagnozė. Buvus pavieniam pasichotiniam epizodui ir esant stipriai paciento disimuliacijai, kartais neteisingai diagnozuojama rezidualinė šizofrenija.

Diferencijuojant ir nustatant diagnozę, reikia atkreipti dėmesį, kad paranojinės šizofrenijos atvejams būdingas kompleksinis ir labai sistematizuotas pirminių kliedesių išsivystymas, tačiau pacientas gali sistemingai ir sąmoningai tuos kliedesius slėpti, siekdamas išvengti tolimesnio gydymo.

Ligos eiga vangi, lėtai progresuojanti, kraštutinai atspari gydymui. Įvairūs neuroleptikai padeda silpnai, kai kuriais atvejais šiokius tokius rezultatus duoda elektroimpulsinė terapija, kartais kiek geresnius rezultatus duoda insulininės komos.