Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

14 fašizmo požymių

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

14 fašizmo požymių - tai tie visi požymiai, kur jeigu jie yra, tai jau fašizmas išties. Anuos požymius kartą aprašė toksai Lawrence Britt, kažkoksai mokslininkas, kuris tyrinėjo visokius labai jau aiškius fašistinius režimus, kurie buvo Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Indonezijoje ir keliose Lotynų Amerikos šalyse. Ir betyrinėdamas atrado, kad yra bruožų, kurie visiems režimams vienodai būdingi.

Taip kad jei jau valstyėje yra visi šitie 14 požymių (čia jums ne šiaip sau toksai skaičius, o su mistine prasme), tai reiškia, kad valstybė yra tiek pat fašistinė, kaip Francisco Franco, Adolfo Hitlerio ar Benito Mussolini režimai. Šiuo metu visus 14 požymių atitinka tokios šalys kaip Zimbabvė, Rusija, Iranas, Šiaurės Korėja, Sirija.

Vienok ne vienas Lawrence Britt tuos požymius identifikavo. Iš visai kitos pusės dar toksai Umberto Eco irgi panagrinėjo, tai ten jau gavosi pagal semiotiką tie požymiai, tai irgi įdomūs.

Kadangi Pipedija pateikia tarpusavyje prieštaraujančias nuomones, tai ir pagal Umberto Eco, ir pagal Lawrence Britt visą simptomatiką čia jums parodysime.


14 fašizmo požymių pagal Lawrence Britt

Lawrence Britt tuos požymius išnagrinėjo paprastai, kaip ryškius simptomus, kuriuos pamačius, jau galima duoti visuomenei kokią nors diagnozę iškart, nes tie požymiai labai vienareikšmiški. Žodžiu, taip aišku, kad nėra apie ką ir kalbėti. Taigi, čionai jums ir pateikiame tuos 14 požymių pagal Lawrence Britt, kad būtų lengva susigaudyti:

  1. Itin stiprus, visaapimantis ir atviras tęstinis nacionalizmas, paverstas į valstybės doktriną, skleidžiamą visokiais įmanomais būdais - per žiniasklaidą, visokius šūkius, dainas, simbolius ir t.t.. Būdinga, kad visur vėliavos ir vėliavėlės kišamos į bet ką, kur tik įmanoma, sunku rasti kokią nors viešą vietą, kur jų nebūtų.
  2. Žmogaus teisių ignoravimas ir neigimas. Tos žmogaus teisės ribojamos dėl baimės, kad per jas kokie nors agentai ims griauti valdžią, todėl jas galima ignoruoti ir pažeidinėti, jei tik valdžiai kyla reikalas. Todėl atsiranda visokie žmogaus teisių pažeidimai, pradedant žodžio laisvės ribojimais ir baigiant įvairiais kankinimais, žmonių grobimais ir teroru.
  3. Priešų ir visokių atpirkimo ožių pavertimas valsybę suvienijančiu veiksniu. Sukuriamas koks nors priešas, kuris visiems keltų pavojaus įspūdį - tai gali būti ir kokia nors rasė, ir tauta, ir religija, ir kokie nors politiniai judėjimai - pvz., liberalai, kurie kelia pavojų dėl savo kovos už žmonių teises.
  4. Kariuomenės viršenybė ir dominavimas - net jei yra daugybė ekonominių problemų, kariškiai gauna neadekvačiai didelį finansavimą ir visaip dalyvauja valdyme, tuo tarpu pati karo tarnyba visaip propaguojama ir glamorizuojama. Būdingas visokių karų, mūšių ir didvyrių kultas, kokie nors buvę karai paverčiami nacionalinio identiteto dalimi.
  5. Aiškiai pastebimas seksizmas - valdžioje yra absoliuti dauguma vyrų, ypač pačiuose aukščiausiuose postuose, o moterų gali nebūti nei vienos. Būdinga, kad fašistiniuose režimuose viską valdyti turi vyrai, o visa kas tampa grėsme vyrų valdymui, naikinama. Taigi, čia būdingas ir neadekvačiai stipriai išreikštas šeimos vertybių propagavimas, ir naikinimas bet ko, kas kad ir netiesiogiai su šeimos vertybėmis kertasi, pvz., homoseksualumo persekiojimas.
  6. Kontroliuojama žiniasklaida - ta kontrolė gali būti visokia, bet bendrai imant, arba žiniasklaida atitinka bendrą liniją, skleidžia valdžios propagandą ir nekritikuoja valdžios veiksmų, arba ji kokiu nors būdu patvarkoma. Kontrolės metodai gali būti įvairūs - pradedant tiesiogine totaline cenzūra ir baigiant žiniasklaidos supirkinėjimu.
  7. Nedekvatus, neretai paranojos lygį pasiekiantis dėmesys nacionaliniam saugumui ir kovai su visokiais valstybės priešais. Su tuo būna susiję viskas - ir skleidžiama propaganda, ir kariuomenės auginimas, ir kitaminčių persekiojimas, ir taip toliau, bet svarbiausia kad tas saugumas tampa įrankiu visuomenės valdymui ir valdžios saugumui.
  8. Religija ir valdžia persipina ir ima veikti kartu. Valdžia geruoju ar bloguoju verčia dominuojančios religijos lyderius tapti visų savo veiksmų dalyviais, paversdami tą religiją tiesiog smegenų plovimo įrankiu. Dažniau toksai valdžios ir religijos susimaišymas įvyksta kaip simbiozė: valdžia verčia visus tapti tikinčiaisiais, o religija kala į galvas fašistinę doktriną. Švelnesniais atvejais tiesiog panaikinamas natūralus religijos oponavimas valdžiai, kuris būna būdingas laisvoms visuomenėms.
  9. Didžiosios korporacijos yra auginamos ir saugojamos. Paprastai tai būna susiję ir su tuo, kad korporacijų dėka fašistiniai lyderiai pakliūna valdžion, ir dėl to, kad korporacijos tampa įrankiu kasdieniam žmonių valdymui, taigi valdžios ir industrijos interesai persipina. Kartais tas persipynimas gali būti toksai, kad kai kurios korporacinės struktūros tampa realia valstybės dalimi.
  10. Darbuotojų galimybės protestuoti yra apribojamos. Pirmiausiai naikinamos ar į valdžios rankas perimamos profsąjungos, o paskui ir kitaip yra perimamos ar uždraudžiamos darbuotojų galimybės kažką spręsti patiems. Sunkiais atvejais tai gali pereiti į totalitarinę darbo jėgos kontrolę, t.y., ima vystytis lagerinė ekonomika.
  11. Menininkų ir intelektualų veikla apribojama - niekam nereikia žmonių, kurie turėtų savo nuomonę ar šiaip neatitiktų valdžios doktrinos. Todėl vietoje to imamas auginti valdiškas menas, paprastai koks nors ideologiškai teisingas ir tą valdžią šlovinantis, o intelektualai užčiaupinėjami, žeminami, prieš juos rengiamos purvo skleidimo kampanijos arba jie išvis susodinami į kalėjimus.
  12. Itin agresyvi kova prieš bet kokius realius ir išsigalvotus nusikaltimus, suteikiant policijai praktiškai neribotas galimybes siautėti. Policija neretai susiejama su saugumo tarnybomis, bausmės neadekvačiai didinamos, o teisėsaugos tikslu tampa ne teisingumas, o siekis kuo daugiau žmonių susodinti į kalėjimus. Visa tai daroma, prisidengiant aiškinimais apie patriotizmą ir grėsmes valstybei bei visuomenės saugumui.
  13. Aiški grupuočių valdžia ir korupcija - valdžioje esantys būna susiję tarpusavyje draugystės irba verslo ryšiais, tempia vieni kitus į visokius postus, o paskui naudoja savo galias tam, kad savo draugus apsaugotų nuo bet kokios atsakomybės. Būdinga, kad valdžioje esantys veikėjai tiesiogiai ar netiesiogiai nusavina visokias vertybes, tapdami realiais jų savininkais.
  14. Klastojami rinkimai - kartais jie net išvis nerengiami, o jei ir rengiami, tai viską padarant taip, kad laimėtų tie patys valdžioje esantys. Jų priešininkai arba išvis nepakliūna į rinkimus, arba iš jų atimamos bet kokios galimybės pakliūti valdžion. Manipuliacijos gali būti įvairiausios - ir pagerintas balsų skaičiavimas, ir draudimai opozicijai dalyvauti rinkimuose, ir ribojimai bei propaganda žiniasklaidoje.


14 amžinojo fašizmo požymių pagal Umberto Eco

Umberto Eco buvo toksai semiotikas, kuris giliau kapstė, tai jis nagrinėjo, kaip kokiais ženklais viskas daroma ir kokie simboliai susiderina su fašizmu, o kokie nesusiderina. Žodžiu, kaip semiotikos žinovas patyrinėjo, kokia yra mąstymo struktūra pas tuos, kas yra fašistai. Tai anas sukūrė tokią sąvoką, kaip "ur-fašizmas" ("Ur-Fascism" - amžinasis fašizmas), kuri nusako kaip fašizmas pareina į žmonių mąstymą, o taip jau gaunasi kad pasidaro neišnaikinamas, nes žmonės mąsto kažkokiomis priešybėmis, randasi antagonistiniai kliedesiai, o tada jau viskas vyksta savaime, taip kad patys fašistai nesusivokia, kad jų galvose kažkas neteisingo. Tai čia pateikiame sąrašą iš 14 fašizmo požymių pagal Umberto Eco, vietomis papildydami ir savais pastebėjimais:

  1. Tradicijos kultas. Tradicionalizmas gerokai senesnis už fašizmą - jis buvo dominuojanti idėja, kai bažnyčia priešinosi Prancūzijos revoliucijos pasekmėms, o atsirado dar Senovės Graikijoje, kaip reakcija į racionalizmą. Tradicionalizmo esminė prasminė sudedamoji - tai, kad nėra vietos žinių vystymuisi. Tiesa yra jau paskelbta - kartą ir visiems laikams. Lieka tik išaiškinti tos tiesos žodžius. Pažvelgus į bet kurią fašistinę kultūrą, matosi, kad joje pripažįstami tiktai mąstytojai-tradicionalistai. Vokiečių fašizmas augo iš tradicionalistinių, sinkretiškų, okultinių šaltinių. Svarbiausias italų naujųjų dešiniųjų teoretikas Julius Evola permaišo Graalį su Siono išminčių protokolais, o alchemiją su Romos Imperija. Kartu su tradicionalizmu būdingas ir sinkretizmas - fašizmo ideologai suplaka keistus, eklektiškus kratinius iš įvairiausių autorių bei idėjų. Švento Augustino raštai ar Stonehenge tyrimai nėra fašistiniai, bet jų kombinacija - tai tipiškas sinkretinis tradicionalizmas, t.y., būdingas ur-fašizmo požymis.
  2. Tradicionalizmas reiškia modernizmo atmetimą. Ir italų fašistai, ir vokiečių naciai garbino naujas technologijas, nors tradicionalizmo mąstytojai paprastai atmeta jas kaip tradicinių dvasinių vertybių priešingybę. Tačiau jei pažvelgsim į nacių ideologiją, paaiškės, kad nors naciai didžiavosi savo techniniais pasiekimais, tas pasididžiavimas tebuvo paviršiuje, tuo tarpu giliau buvo kraujo ir žemės (Blut und Boden) idėja. Modernaus pasaulio neigimas buvo pateikiamas kaip kapitalistinio gyvenimo neigimas. Renesanso epocha ir vėlesni racionalumo įsigalėjimo laikai buvo suvokiami kaip šiuolaikinio pasaulio pagedimo pradžia. Šiuo atžvilgiu ur-fašizmas gali būti apibrėžtas kaip iracionalizmas.
  3. Iracionalizmas priklauso nuo veiksmo vardan veiksmo kulto. Fašistų supratimu, veiksmas yra nuostabus pats savaime, jis turi būti daromas anksčiau, nei atsiras supratimas ar išvis be jokio supratimo. Mąstymas - tai tam tikra kastravimo rūšis, dėl kurios kyla bejėgiškumas. Todėl kultūra turi būti įtartina, jei tik ji yra bent kiek kritiška. Nepasitikėjimas intelektualiu pasauliu visada buvo ur-fašizmo simptomas. Dar Hermann Goering mėgo frazę, kurią sugalvojo toks Hanns Johst - "kai aš išgirstu žodį "kultūra", aš išsitraukiu ginklą", o ir šiaip naciai, kalbėdami apie kultūrą, vis naudodavo tokius žodžius ir frazes, kaip "degeneravę intelektualai", "kiaušingalviai", "išglebę snobai", "universitetai yra raudonųjų gūžtos" ir panašiai. Oficialūs fašistų intelektualai teužsiimdavo modernios kultūros ir liberalios inteligentijos puolimu, aiškindami, kad šieji naikina tradicines vertybes.
  4. Kritinė idėja kuria skirtumus ir todėl bet koks išsiskyrimas yra modernizmo požymis. Modernioje kultūroje mokslinė visuomenė laiko kritiką, diskusiją ir nesutarimus esmine priemone, leidžiančia pagilinti ir išplėsti žinias - per nuomonių išsiskyrimus galima atrasti tiesą. Tačiau ur-fašizme skirtumai nuo ideologijos laikomi išdavyste.
  5. Nesutikimas su kuo nors yra ir įvairovės požymis. Ur-fašizmas auga ir siekia konsensuso bei vienybės, atrasdamas ir išnaudodamas natūralią skirtumų baimę. Esminis fašistų ar dar tik pusiau fašistų šūkis visada būna šūkis prieš kokius nors įsiveržėlius ar migrantus - t.y., prieš tuos, kas kaip nors skiriasi. Atitinkamai, ur-fašizmas yra rasistinis jau pagal patį apibrėžimą.
  6. Ur-fašizmas kyla iš individualios ar socialinės frustracijos. Tai yra priežastis, dėl kurios istorinės fašizmo apraiškos visad būdavo nukreiptos pirmiausiai į frustruojančią vidurinę ar dirbančiųjų klasę, kenčiančią nuo ekonominės krizės, politinės priespaudos ir išsigandusios kitų, dažniausiai žemesnių socialinių grupių spaudimo. Naujesniais laikais, kai proletarai tampa visai pasiturinčiais, o liumpenai išvis išmesti iš politinės scenos, fašizmas daugiausiai pasekėjų ima rasti tarp žmonių, kurie gyvena visai neblogai.
  7. Žmonėms, kurie neturi aškaus socialinio identiteto, ur-fašizmas visada sako, kad jų esminė ir vienintelė tikra privilegija - tai tai, kad jie gimė toje pačioje valstybėje. Išties tai yra tas pats nacionalizmas. O giliau pažvelgus, šitas požiūris reiškia dar ir tai, kad vieninteliai, kurie suteikia nacionalistams identitetą - tai tie, kas nepriklauso jiems, kitaip tariant - priešai. Atitinkamai, nacionalizmo šaknys čia siejasi su pamišimu dėl santykių su kitomis tautomis, o patys nacionalistai jaučiasi apsupti priešų. Paprasčiausias tokių santykių siužeto sprendimas - tai remtis ksenofobija. Kita vertus, gerai besivystantis nacionalistinis siužetas būtinai turi remtis vidiniais priešais: ilgą laiką geriausiu taikiniu buvo žydai (nes jie ir valstybės viduje, ir išorėje), tačiau dabar randasi ir naujos grupės, pvz., turkai ar dar kokie nors migrantai.
  8. Fašizmo pasekėjai turi jaustis pažeminti to, kad jų priešai demonstratyviai rodo savo turtingumą ir jėgą. Pvz., žydai yra galingiausi, nes jie turi slaptą tarpusavio pagalbos tinklą ir išvis visur yra žydomasoniai. Tačiau tuo pat metu diskursas privalo prieštarauti sau: tie patys ur-fašizmo pasekėjai būtinai akcentuos, kad išties tai tie priešai yra silpni ir lengvai sudorojami. Pvz., rusofašizmo atstovai būtinai pasakos apie tai, kad Amerika viską valdo, yra pasaulio policininkė ir taip toliau, bet kad kartu jų ekonomika subyrėjusi, jie bailūs, nieko negali ir juos jau ištiko krachas. Beje, dėl tokio permanentinio kognityvinio disonanso fašistiniai režimai negeba įvertinti realybės, todėl labai nerišliai kariauja: tai didžiulėmis pajėgomis puola mažą priešą, tai neadekvačiai silpnomis pajėgomis puola daug stipresnes šalis.
  9. Pagal ur-fašizmą, neegzistuoja kova už gyvenimą - atvirkščiai, gyvenimas gyvenamas tam, kad kovoti. Atitinkamai, bet koks pacifizmas - tai priešų atstovavimas ir didžiulis blogis. Gyvenimas yra nuolatinis karas. Bet iš šito jau kyla Armagedono kompleksas: kadangi priešai turi būti nugalėti, turi būti ir galutinis mūšis, kuriame fašistinis judėjimas užvaldys pasaulį. Bet tai reiškia, kad po tokio galutinio sprendimo ateis taikos era, Aukso Amžius, o tai jau prieštarauja amžinojo karo principui. Būdinga, kad fašistų lyderiai nesugeba išspręsti šitokio paprasto prieštaravimo, o paaiškina, kad pirma reikia laimėti, o tada jau ir galvosim.
  10. Eliitizmas yra būdingas reakcingų ideologijų bruožas, nes jis fundamentaliai aristokratiškas, o aristokratiškas ir militaristinis elitizmas negailestingai diegia panieką silpnumui ir silpniesiems. Dėl savo populizmo ur-fašizmas gali skleisti tik masinį, populiarųjų elitizmą, pagal kurį kiekvienas pilietis priklauso geriausiems pasaulio žmonėms, o partijos nariai - tai geriausi valstybės piliečiai, o tie piliečiai vėlgi gali tapti tos partijos nariais. Bet kadangi patricijai negali egzistuoti be plebėjų, čia vėl atsiranda vidinis prieštaravimas: lyderis (fiureris) tampa vadu ne demokratiškai, o per savo jėgą ir rėmėjus, o tai reiškia, kad jo jėga ir rėmėjai galią įgavo dėl masių silpnumo. O tai reiškia, kad valstybės piliečiai yra tokie silpni, kad negali egzistuoti be juos valdančio lyderio, kurio jie ir nusipelno.
  11. Tokioje perspektyvoje kiekvienas yra mokomas tapti didvyriu. Kiekvienoje mitologijoje didvyris yra išskirtinis veikėjas, tačiau ur-fašizmą atstovaujančiose ideologijose didvyriškumas tampa norma. Didvyrių kultas yra griežtai susietas su mirties kultu - pvz., Ispanijos falangistai turėjo šūkį "Viva la Muerte" ("Tegyvuoja Mirtis"). Nefašistinėse visuomenėse fašistuojantys viešai aiškina, kad mirtis yra nemaloni, tačiau turi būti sutikta garbingai. Patiems fašistams jų vadai aiškina, kad mirtis yra skausmingas būdas patirti kažkokią antgamtišką palaimą. Tipiškas amžinojo fašizmo didvyris patiria heroišką mirtį, kuri paskelbiama geriausiu apdovanojimu už didvyrišką gyvenimą. Ur-fašizmo didvyris nekantrauja mirti ir nuolat į mirtį siunčia kitus žmones.
  12. Kadangi nuolatinis karas ir heroizmas yra gana sudėtingi žaidimai, ur-fašistai perkelia savo galios troškimą į seksualinius dalykus. Čia ir randasi mačizmas, kur moterys yra niekinamos, o bet kokie neįprastumai, pradedant skaistybe ir baigiant homoseksualumu, yra netoleruojami ir smerkiami. O kadangi net ir seksas yra gana sudėtingas dalykas, tai ir seksas pakeičiamas žaidimu su faliniais simboliais - t.y., ginklais bei karinėmis pratybomis.
  13. Ur-fašizmas yra paremtas selektyviniu populizmu, kitaip tariant, kvalitatyviniu (savybiniu) populizmu. Demokratijose piliečiai turi asmenines teises, tačiau politinė įtaka atsiranda kvantitatyviškai, t.y., tik dėl kiekybės, atitinkamai, pavieniams asmenims galioja daugumos sprendimai. Ur-fašizme asmenys neturi teisių kaip asmenys, o vertę turi tik visuomenė, kuri suvokiama kaip monolitinė esybė, turinti bendrąją valią, bendrąjį troškimą. Kadangi išties tik išimtiniais atvejais būna taip, kad didelė dalis žmonių turėtų visiems bendrą troškimą, lyderis ima aiškinti, kas yra tasai bendras troškimas ir bendra valia. Kadangi piliečiai būna praradę teisę rinktis ir įtakoti politiką, jie nieko nesako. Vienintelė jų rolė - tai būti statistais, vaizduojančiais visuomenę, kitaip tariant - visuomenė tampa tiesiog fikcija. Kadangi fašistinis populizmas yra ne kiekybinis, o savybinis, ur-fašizmas būna nusistatęs prieš supuvusį parlamentarizmą. Vos tik koks nors politikas pradeda aiškinti apie abejotiną parlamento legitimumą, nes šis daugiau neatstovauja liaudies balso, galime užuosti ur-fašizmą. Beje, gali būti, kad ateityje TV ir Internetas leis pasirinktos žmonių grupės norus pavaizduoti kaip liaudies balsą - tada gausime naujos formos fašizmą.
  14. Ur-fašizmas kalba naujakalbe. Naujakalbę išrado George Orwell, kuris ją aprašė knygoje, pavadintoje "1984". Tai buvo oficiali Ingsoc režimo kalba. Tačiau jeigu pažvelgsime į vokiškų nacių ar itališkų fašistų leistus vadovėlius, pamatysime, kad žodynas juose kraštutinai nuskurdintas, sintaksė visiškai primityvi - visa tai tik tam, kad būtų mažiau galimybių kažkam prieštarauti. Tačiau randasi ir kitos, naujesnės naujakalbės formos - ir su naujais žodžiais, ir su specifinėmis sąvokų sistemomis, kartais iš pirmo žvilgsnio net neprimenančiomis ko nors įtartino. Bet jei žmonės apie įprastus dalykus kalba keistais žodžiais ir keistomis sąvokomis, verta suklusti.


Čia dar turime pridėti, kad įvairūs komunistiniai režimai irgi atitinka būdingus ur-fašizmo bruožus.