Samizdatas

Samizdatas, samizdat arba savilaida - tai nelegali, pogrindiniais būdais spausdinta, o paskui ir platinta literatūra. Spausdinta sovietmečiu, buvo persekiojama KGB, o už jos spausdinimą ar platinimą, o kartais netgi ir už turėjimą galėjo pasodinti į kalėjimą.

Samizdato pavadinimas kilo nuo rusų kalbos žodžių "Sam Izdatel", kas reiškė "Pats Leidėjas" - sutrumpintai - "Sam-Izdat" arba "Samizdat" (rus. "Самиздат"). Šitas pavadinimas atkartojo dar ir įprastus daugelio sovietinių leidyklų pavadinimus, kurie prasidėdavo įstaigos ar dar kažkokiu pavadinimu ir baigdavosi tuo pačiu žodžiu - "izdat", pvz., "Politizdat" ("Политиздат"), "Profizdat" ("Профиздат") ar "Lenizdat" ("Лениздат"). O dar labiau tai atkartojo visą sovietinę spaudą reguliavusio valstybinio leidybos komiteto pavadinimą - tasai vadinosi "Госкомиздат СССР", o įprasčiau - tiesiog "Goskomizdat", kas reiškė "Valstybinis leidybos komitetas". Tai "Samizdatas" čia reiškė, kad nevalstyibinė leidyba, o nuosava.

Vėlesniais laikais sukurtas lietuviškas žodis "savilaida", atsirado arba pačioje sovietmečio pabaigoje, arba jau Nepriklausomybės laikais. Nėra duomenų, kad šitas lietuviškas žodis būtų vartotas sovietmečiu. Taigi, čia panašiau į vėlyvesnį naujadarą, sukurtą tam, kad nereiktų sakyti rusiško "samizdat".

Samizdat periodai ir metodai

Lietuvoje pirmas masiškesnis samizdato periodas buvo vykdomas dar partizanų - tai pagrindinai buvo atsišaukimai, spausdinami rankinėmis spausdinimo staklėmis. Kažkiek leidybos spausdinimo staklėmis išliko ir vėlesniais laikais - visa tai būdavo vykdoma visiškai nelegaliai. Tokių staklių per Lietuvą turėta gal keletas, jie leisdavo pasiekti tiražus, siekiančius iki kelių šimtų, o kartais netgi ir daugiau kaip tūkstančio egzempliorių.

Kai kuriais atvejais spausdinimo presus žmonės susikonstruodavo patys, darydami konstrukcijas, panašias į Gutenbergo. Tačiau sudėtingas būdavo tekstų rinkimas ir raidžių gamyba. Raides kai kruiais atvejais gaudavosi pavogti iš valstybinių spaustuvių. Kartais taip pavykdavo ir surinkti nedidelius tekstus linotipais.

Kita dalis leidybos vyko mechaninėmis spausdinimo mašinėlėmis. Šių nebūdavo pirkti parduotuvėse, parduodamos būdavo tik su leidimais, tad leidėjai bandydavo gauti senas ar nurašytas, kad galėtų spausdinti nelegaliai, neatsekamai. Spausdinama būdavo, tiesiog surenkant tekstą, spausdinant ant popieriaus per kalkę. Vienu teskto rinkimu gaudavosi 3-4 egzemplioriai. Tokio samizdato problema buvo labai žemas našumas. Prastesniais atvejais padauginama būdavo vos keletas kopijų, o didesniems leidiniams tokia leidyba išvis netiko. Kita vertus, jei perspausdinimas būdavo visiškai apolitiškas, nesisiejantis su antisovietine veikla, KGB į tokią leidybą nekreipdavo didelio dėmesio, tad tam tikrais mastais šitoksai samizdatas plito netgi ir valdiškose įstaigose.

Viena iš ribotai naudotų dėl brangumo ir apimčių ribotumo, bet gana populiari samizdato technika buvo perfotografavimas. Dėl didelės savikainos taip būdavo leidžiama nedaug medžiagos, didele dalimi - pvz., įvairių rock grupių nuotrakos, jų albumų viršelių atvaizdai, nedideli tekstai (pvz., eilėraščiai), kalendoriai, o taip pat ir pornografija. Fotografinis metodas tiko tais atvejais, kai reikdavo atkurti grafinius atvaizdus, tad beveik visa tokia medžiaga ir būdavo leidžiama fotografiniu būdu.

Labai ribotai, daugiausiai religinėms miniatiūroms buvo naudojama ir grafinė spauda su linograviūromis, t.y., atvaizdais, kurie ant popieriaus atspaudžiami nuo raižinio, padaryto linoleume. Dėl to, kad tokiems raižiniams reikėjo daug darbo ir meistriškumo, tokia spauda buvo naudojama labai ribotai, tačiau ji leisdavo padaryti ir didesnius tiražus - iki šimtų ar daugiau.

Paprasti grafiniai atvaizdai būdavo kopijuojami per permatomą kalkę arba per kalkę, analogišką mašinėlėse naudojamai. Taip būdavo dauginamos, pvz., radijo schemos ar karate pradžiamoksliai. Toksai dauginimas leisdavo gaminti tik labai nedaug egzempliorių, paprastai - 1-2, bet kai tą patį dalyką nuo originalo, o paskui vieni nuo kitų nusikopijuodavo keliolika ar netgi keli šimtai žmonių, galutinės apimtys kartais gaudavosi visai nemažos.

Vėlyvais laikais, apie 1980 metus, atsirado ir išplito spausdintuvai bei kopoijavimo aparatai. Spausdintuvai leisdavo spausdinti tekstą geriau, nei spausdinimo mašinėlės, tačiau buvo labai ribotai prieinami tiesiog dėl to, kad jų buvo mažai. Taigi, nors ir nebuvo kontroliuojami KGB, spausdintuvai būdavo naudojami retai, tiktai visiškai apolitinei medžiagai, nes visi be išimties būdavo įstaigose.

Kopijavimo aparatai, atsiradę tais pat laikais, buvo kontroliuojami KGB, jiems prižiūrėti paskiriamas atskiras KGB darbuotojas, kuris tikrindavo medžiagą, ar nėra vykdoma kokia nors nenumatyta kopijavimo veikla. Tačiau patį kopijavimo darbą atlikdavo kitas darbuotojas, dirbantis tame pačiame kambaryje. Taigi, kai KGB darbuotojas išeidavo pietų ar šiaip anksčiau iš darbo išsprūsdavo, ar panašiai, likęs darbuotojas galėdavo padauginti kažkiek medžiagos savo nuožiūra. Vienintelis svarbus dalykas būdavo laiku tą medžiagą išnešti.

Kopijavimo aparatai leido kopijuoti gana neblogu našumu, tačiau jų kokybė būdavo gana prasta. Medžiaga pirmiausiai būdavo atspausdinama spausdinimo mašinėle arba imamos kitos, kitų žmonių darytos kopijos, o tada kopijuojamos. Raidės taip kopijuotame tekste neretai būdavo sunkiai atpažįstamos, tačiau skaitytojai vėliau jas patys pataisydavo rankiniu būdu, tušinukais ar pieštukais.

Kopijavimo aparatais būdavo dauginama iki dešimčių, retesniais atvejais - iki kelių šimtų tiražu. Kiek atviresnis kopijavimo aparatų naudojimas pasidarė visiškai sovietmečio pabaigoje, apie 1989 metus, kai KGB veikėjai jau neišdrįsdavo pernelyg atvirai lįsti į akis.

Į sovietmečio pabaigą pradėti naudoti ir mažo našumo ofseto aparatai - rotaprintai. Tokiais aparatais būdavo galima spausdinti kelių tūkstančių ar dar didesniu tiražu, našumas ir kokybė buvo labai geri, tačiau tam reikėjo ir fotoformų, ir specialaus popieriaus ritiniuose. Tai reiškė, kad rotaprintais spausdindavo jau pusiau legaliai, nes nelegaliai tokį spausdinimą suorganizuoti buvo beveik neįmanoma.

Samizdat prasmė dingo, sužlugus Sovietų Sąjungai, nes slapstytis jau nebereikėjo ir kiekvienas galėjo tapti savo paties leidėju be jokių apribojimų.

Tipinės Samizdat temos

Samizdato veikla užsiimdavo labai įvairių profesijų, amžiaus grupių žmonės - pradedant moksleiviais ir baigiant pensininkais. Toksai samizdato paplitimas buvo susijęs su tuo, kad bet kokia spauda buvo tik labai ribotai prieinama. Kartais leidinių deficitas būdavo toksai didelis, kad samizdatu perspausdindavo netgi ir leidinius ar straipsnius, kurie anksčiau buvo išspausdinti legaliai.

Kita vertus, itin mažų apimčių spauda, pvz., muzikos grupių aprašymai ar tų pačių grupių nuotraukos būdavo gana nepavojingos, KGB į tai nekreipdavo didelio dėmesio, tad šitokią medžiagą daugindavo daugelis tūkstančių žmonių, taip pat ir moksleiviai. Dažnai tai būdavo daroma, tiesiog naudojant buitinę fotografinę techniką ir kokiose nors įstaigose esančias spausdinimo mašinėles.

Dėl tokios leidėjų įvairovės labai smarkiai skyrėsi ir temos, tad samizdatas buvo labai eklektiškas, jame galima buvo rasti praktiškai visko - pradedant gana prasto lygio erotiniais meilės romanais (kurių SSRS irgi nenorėjo spausdinti) ir baigiant moksline literatūra. Tarp aštresnių, labiau persekiotų temų buvo visos, susijusios su antisovietine veikla bei sulyginamai stipriai persekiota pornografinė leidyba. Viena iš pačių plačiausių leidybos sričių buvo susijusi su muzika - muzikos naujienomis, topais, populiarių grupių aprašymais ir t.t..

Pagal turinį samizdat temos didesne dalimi atitikdavo dabartines, tačiau dėl valstybinių ribojimų ir persekiojimų buvo tokių, kurios labiau akcentuotos:

• Antisovietinė ir išsilaisvinimo literatūra, atsišaukimai ir pan.
• Draudžiama grožinė literatūra (pradedant Solženicinu ar kitais uždraustais autoriais ir baigiant tiesiog fantastika
• Periodiniai hobių mėgėjų leidiniai - radiotechnikos, fantastikos, karate ir t.t.
• Įvairūs muzikiniai leidiniai - zinai, su grupių aprašymais, grupių ar jų logotipų atvaizdais, grupių nuotraukos ir pan.
• Profesinė ar pan. literatūra, susijusi su ribotomis (kartais draudžiamomis) temomis, pvz., psichoanalizės tema ar pan.
• Pseudomokslinė, alternatyvi literatūra, pvz., pseudoistorinė (Česlovas Gedgaudas), įvairi susijusi su ekstrasensorika, ateiviais, alternatyvia medicina
• Religinė literatūra, pradedant Šventuoju raštu ir baigiant Katalikų Bažnyčios Kronikomis
• Pornografiniai leidiniai, paprastai vakarietiškų pornografinių žurnalų nespalvotai perfotografuotos nuotraukos
• Nišinė politinė literatūra, kuri oficialiai nebuvo draudžiama, bet visvien leidžiama tik samizdatu, pvz., Stalino nuotraukos ir spausdinti suvenyrai, leisti daugiausiai Gruzijoje
• Kitų rūšių literatūra ir spauda