Ambivalencija

Ambivalencija arba ambivalentiškumas - čia kai pas pacientą norai ir emocijos kažkaip susidvejinusios ir priešingos. Pavyzdžiui, ir džiaugsmas, ir liūdesys vienu metu. Arba pavyzdžiui, ir noras kažką daryti, ir nenoras tą kažką daryti. Sunkesniais atvejais ambivalencija pavirsta į ambitendenciją, kur jau pacientas ima elgtis nelabai normaliai.

Šiaip tai ambivalentiškumo sąvoką į psichiatriją ir psichologiją įvedė toksai Eugen Bleuler, kuris sakė, kad Emil Kraepelin neteisus ir šizofrenija kyla ne dėl smegenų suirimo, o dėl to, kad pas pacientą kažkaip psichologiškai asmenybė byra. Tai štai šitą asmenybės byrėjimo esmę Eugen Bleuler ir įvardino kaip ambivalentiškumą, išskirdamas tris jo rūšis:

• Emocinė ambivalencija, kai pas pacientą prieštaringi jausmai, kuriuos jis jaučia kokiam nors žmogui, daiktui ar įvykiams.
• Intelektinė ambivalencija, kai pas pacientą randasi tarpusavyje prieštaraujančios idėjos ir samprotavimai.
• Valios ambivalencija, kai pas pacientą vis kažkoksai neapsisprendimas tarp kokių nors tarpusavyje prieštaraujančių sprendimų, o dėl to galų gale išvis jokio sprendimo nesigauna.

Kai ta ambivalencija ima smarkiai ir stabiliai reikštis, tai gaunasi kognityvinis disonansas, o jau kai tasai disonansas pasidaro stabilus ir gilus - tai štai jau ir prašom, šizofrenija atsiranda visame gražume.

Paskui dar toksai Sigismund Freud kažkaip išvystė tą teoriją savo vėlesniuose darbuose ir ėmė aiškinti, kad ambivalencija yra žmonėms įgimta, nes yra žmonėse dvi priešingos programos - viena yra Eros, kuri žmones ir verčia gyventi, mąstyti, kažko siekti, o kita yra Thanatos, kuri stabdo ir naikina viską, tempdama link mirties, tačiau duoda žmonėms ir stabilumą. Kai tos idėjos pernelyg susipjauna tarpusavyje, tai ir gaunasi ambivalencija, kuri pavirsta į neurozes ir kokią nors šizofreniją.

Daugeliu atvejų ambivalencija visgi suprantama daug paprasčiau, nes visokiems psichologams beigi psichiatrams tos visokios teorijos yra pernelyg sudėtingos. Taigi, čia yra tie paprasti ambivalentiškumo variantai, kaip viskas ir suprantam būna:

• Kai pacientas jaučia kažkam kokius nors sudėtingus jausmus, kurie lyg ir prieštaringi kokie nors, pvz., meilė ir neapykanta.
• Periodiški visų jausmų ar požiūrio pasikeitimai pas pacientą, kai vieną dieną jausmai ir požiūris buvo vienos, o kitą dieną - jau kitoks, ir tai vis kartojasi.