Apokrifai arba apokrifinės evangelijos, dar vadinamos kaip slaptosios evangelijos ar slaptieji raštai - tai visokie ankstyvosios krikščionybės laikų religiniai raštai, kurie dėl kokių nors priežasčių nepakliuvo į kanoninį Naująjį Testamentą ar Senąjį Testamentą, o vienaip ar kitaip liko pusiau formaliais, neformaliais, užmirštais ar uždraustais papildymais. Dauguma atvejų, aišku, kalba buvo apie Naujojo Testamento papildymus. Evangelijų ir raštų čia daug ir įvairiausių, pradedant tiesiog kiek kitomis įprastinių evangelijų redakcijomis, kur panaudoti kiti žodžiai/vertimai, šiaip senų laikų raštais ir baigiant naujaisiais laikais atrastais Negyvosiso jūros papirusais, kurie išvis niekam nebuvo žinomi.
Iš viso yra žinoma link šimto įvairių apokrifinių raštų, evangelijų ir panašiai, iš kurių kelios dešimtys skirtingais laikais turėjo ir nemažo populiarumo.
Kadangi labai ilgą laiką egzistavo ir įvairios krikščioniškos pakraipos, įvairios sektos, ir pusiau krikščioniški judėjimai, kaip kad gnosticizmas, tai radosi ir nemažai visokių Šventojo rašto modifikacijų, kur galima atrasti įvairių įdomių dalykų. Kai kurie tėra papildomos, kartais gandų lygio detalės apie Kristaus gyvenimą ir ankstyvos krikščionybės laikus, gi kiti jau būna kad dvelkia ir kokia nors erezija, nes būna tokių aiškinimų, kurie su įprastomis krikščionybės dogmomis tiesiog nesuderinami.
Kadangi įvairios apokrifinės evangelijos gerokai skiriasi savo turiniu ir užmanymu, tai yra ir grupuojamos. Esminės rūšys yra šios:
- Nehebrajiški Senojo Testamento papildymai, kurių dalis tapo oficialia krikščioniškų biblijų dalimi (t.y., ne apokrifais), o dalis vėliau buvo atmesta ir tapo apokrifiniais raštais
- Vaikystės evangelijos, kuriose aprašoma Jėzaus Kristaus vaikystė, kuri kanoniniuose raštuose beveik neminima
- Pseudoevangelijos, kurios daugiau ar mažiau antikrikščioniškos, šmeižikiškos, šiaip kardinaliai neatitinkančios krikščionybės tiesų ir pan.
- Žydų-krikščionių evangelijos, kurios dalinai paremtos gandais ir kilę iš ankstyvų laikų (I-IIa.), originale dažniausiai parašytos būdavo aramėjų kalba
- Gnostinės evangelijos, kuriose daugiau visokių perfantazavimų, dvasingumų ir mistikų, nešančių visokias gnostines tiesas
- Apaštalų darbų klastotės, kur daugiau ar mažiau netikri apaštalų laiškai
- Netikri apreiškimai, kur visokie apokaliptiniai vaizdiniai, pranašystės ir taip toliau
- Fragmentinės ir prarastos evangelijos, kurios vienu metu buvo priimamos kaip normalios, tačiau pilnai ar dalinai pražuvo
- Kai kurios ypatingai senos kanoninių evangelijų redakcijos, paremtos senais, kartais klaidingais vertimais
- Archeologinės evangelijos, atrastos per kasinėjimus
Kai kurios iš tų evangelijų atitinka kelis klasifikacinius kriterijus iš karto (pvz., yra archeologinės, fragmentinės ir gnostinės tuo pat metu), taip kad visas tas skirstymas yra toksai biškį sąlyginis.
Nemaža dalis tų apokrifinių raštų formavo ir ankstyvus krikščionybės vaizdinius, ir kai kurias tikėjimo tiesas, o kai kurios šimtus metų buvo naudojamos paraleliai įprastoms. Nemaža dalimi apokrifiniais raštais rėmėsi ir daug vėlesnių laikų autoriai, kurie aprašinėdavo Kristaus gyvenimą, o taip pat visokius tikėjimo reikalus, įskaitant ir tai, kaip ten pragare velniai žmones kepa, ir taip toliau. Taigi, nors formaliai tos evangelijos į kanonus ir nepakliuvo, visvien jų įtaka neretu atveju buvo didelė. Dažnu atveju būtent bažnyčios atmesta apokrifinė literatūra ir suformavo daugelį dabar juokingomis laikomų krikščioniškų tiesų, kurių oficiali Katalikų bažnyčia niekad neskleidė.
Vėlyvesniais laikais apokrifinės knygos buvo tapusios tiesiog šiaip "tikresnių" tiesų šaltiniu, kur jas tyrinėdavo tie, kam nepakakdavo įprasto Naujojo Testamento. Dažniausiai kartu su tokia literatūra plisdavo ir kitos knygos, kaip kad Mikaldos pranašystės ir panašios.