Skaičių stotys, kurios dar kartais vadinamos kaip numerinės radijo stotys - tokios radijo stotys, kurios balsu diktuoja skaičių sekas. Sekos būna nelabai suprantamos, nes skaičiai eina randomu, be jokios aiškios prasmės. Ir tuos skaičius tiesiog skaito vyriškas ar moteriškas balsas. Po sekos skaičių, ji vėl kartojama. Ir taip daroma kažkiek kartų per parą, kartais ir gana ilgai.
Labai nemažai tokių radijo stočių buvo Šaltojo karo metais, kai labai dažnas VEF radijo naudotojas nustebdavo, išgirdęs aiškiai girdimus anglų kalba, o kartais ir rusų kalba transliuojamus skaičius. Tokios transliacijos vykdavo iš kažkur Rusijos gilumoje esančių siųstuvų. Visgi būdavo ir atvejų, kai panašias transliacijas darydavo kitos šalys. Vėliau, kai Šaltasis karas baigėsi, tokio tipo transliacijų po truputį ėmė mažėti. Mažėjimas susijęs dar ir su tuo, kad atsirado skaitmeninio perdavimo priemonės, kur balso jau nebereikia.
Be tokių radijo stočių nuo seno būdavo ir tam tikros, kurios panašiai pranešimus perduodavo Morzės kodu, o vėlyvais laikais - atsirado ir stotys, kurios skaičius perduodavo pulsine arba tonine koduotėmis, panašiai, kaip kokie nors telefonai. Dabartinės stotys neretai tuos perdavimus gali vykdyti įprasto signalo rėmuose, užmaskuodami dažniu moduliuotą perdavimą, pvz., muzikos transliacijoje. Tokias stotis išvis sunku atskirti nuo normalių.
Visos visų šių rūšių radijo stotys buvo vienareikšmiškai susietos su slaptos informacijos perdavimu ir išskirtos dvi jų veiklos sritys. Viena veiklos sritis - įvairių komandų perdavimas šnipams (kurie turi savo raktus, kuriais gali atkoduoti pranešimus), o kita - bendrų valdymo komandų perdavimas įvairiems kariniams ar panašiems daliniams, kurie irgi turi savo raktus tokiems tikslams.
Šnipų naudojamos skaičių stotys ilgai buvo populiarios dėl vienos priežasties: jų signalus buvo galima priimti paprastu radijo imtuvu, galinčiu gaudyti trumpąsias bangas. Vienintelis svarbus dalykas buvo, kad siųstuvas būtų pakankamai galingas, o signalas daug kartų kartojamas, pakol šnipas susipras įsijungti savo imtuvą ir išgirsti. Paprastai tam būdavo skiriamas nemažas laiko tarpas - maždaug savaitė. Signalas būdavo sudarytas iš poros dalių: šnipą identifikuojančio numerio ir tam tikro kodo, kuris nurodo kokią nors specifinę frazę tam tikroje kodų knygoje, kuri dažniausiai tebūdavo kokia nors paprasta, bet iš anksto parinkta grožinė knyga, kur kodas nurodydavo puslapį ir eilutę, kurioje prasideda sakinys.
Kitos skaičių stotys, pvz., Rusijos kariškių naudojamos komandų perdavimui, paprastai turi kodus, kur pradžioje eina komandos rūšis, o paskui, jei reikia - identifikatorius, kokį konkretų voką su slaptu veiksmų scenarijumi atplėšti.
Tik visai jau retais atvejais skaičių stotys siunčia ilgas skirtingų skaičių sekas, pagal kurias gali būti dekoduojami konkretūs, ne iš anksto parašyti, o gyvai perduodami pranešimai. Tokios transliacijos skamba kaip ilgos ilgos beprasmių random skaičių sekos, perduodamos žmogaus balsu.
Viena iš garsesnių, bet tikrai ne vienintelė tokia skaičių stotis - tai UVB-76, veikianti Rusijoje.