Veronica Seider

Veronica Seider - tokia daktarė iš Vokietijos, kuri kadaise senovėje davė daug kalbų apie visokius antžmogius, nes pati paaiškėjo tokia besanti.

Žodžiu, 1951 metais gimusi mergina kažkaip prasimokė mokykloje, įstojo į mediciną ir pradėjo mokintis daktare, tiksliau odontologe kokiame tai Štutgarto universitete. Ir štai čia visokie dėstytojai ir profesoriai kaip tai ėmė ir pastebėjo, kad panelė daktarė aiškiai kartais per gerai atsakinėja ir per gerai varo per egzaminus - matomai, nusirašinėja. Pradėjo ją sekti - ir akurat, pasirodo, kad išties nusirašinėja be problemų, bet kartu taip, kaip iš principo neįmanoma - pvz., sėdi kažkur auditorijos viršuje, o auditorijos priekyje, apačioje - guli padėta knyga smulkiu tekstu, iš anksto atversta ten, kur reikia. Ir studentė akivaizdžiai nusirašo, nors knygos tekstas toksai smulkus, kad jei gulint ant žemės, šalia stovintis žmogus negali perskaityti. O jinai iš auditorijos galo perskaito.

Žodžiu, studentę visgi susekė, pažadėjo jai, kad iš niekur jos nemes ir įkalbėjo pasidaryti bandymus. Per bandymus paaiškėjo, kad, pvz., žmonių veidus ji atskirdavo ir pažįstamus tiksliai atpažindavo iš 1600 metrų nuotolio. Palyginimui, vidutinis vidutinio amžiaus žmogus, neturintis akinių, nesugeba atpažinti žmonių veidų net ir iš 100 metrų nuotolio. Tiesa, čia reikia priimti variacijas - gerą regėjimą turintys jauni žmonės pažįstamus veidus gali atpažinti ir iš daugiau kaip 100 metrų, ne taip jau retai - netgi ir iš 200 metrų - regėjimo variacijos pas žmones yra didelės. Visgi 1600 metrų nuotolis veido atpažinimui buvo absoliučiai niekam ir per niekur nenormalu.

Kalbant tikslesniais terminais, tipiško žmogaus akies skiriamoji geba yra maždaug viena kampinė minutė arba 1/60 laipsnio dalis arba maždaug 0,0003 radiano. Tai maždaug 100 mikronų (aka mikrometrų) arba 0,1 milimetro, žvelgiant iš ketvirčio metro (25cm) nuotolio. Gana nemažai žmonių turi geresnę skiriamąją gebą, gali panašiu atstumu pastebėti ir objektus, kurių dydis būtų apie 20-30 mikronų, tačiau didesnė skiriamoji geba jau yra retenybė. Gi panelė Veronica Seider iš ketvirčio metro be problemų matydavo objektus, kurių dydis tėra 3-4 mikronai. Tai reiškia, kad jos akies kampinė skiriamoji geba buvo bent 20 kartų didesnė už vidurkį.

Tokiai skiriamąjai gebai reikia receptorių skaičiaus, kuris būtų didesnis kvadratu - t.y., maždaug apie 400 kartų daugiau optinių receptorių, negu įprastai būna žmogaus akyje.

Taigi va, istorija baigėsi tuo, kad universitetas, kuriame ji mokėsi, paskelbė kažkiek straipsnių apie ją, o taip pat pranešė į Gineso rekordų knygą. Pastaroji 1972 metais užfiksavo tai kaip rekordą, kuris iki šiol lieka nesumuštas.

Gi pati Veronica Seider paskui kažkur prapuolė, dingo ir niekur nefigūruoja. Internetuose nėra nei vienos jos nuotraukos - nei iš tų laikų, nei iš dabartinių. Vietoje jos nuotraukos Google duoda krūvas feikų, kuriose dažniausiai vaizduojama nieko bendro neturinti vokiečių aktorė Veronica Ferres.

Kaip spėja kažkurie sąmokslo teorijų skleidėjai, Veronica Seider vėliau gavo nepaprastai gerus pasiūlymus iš specialiųjų tarnybų ir tapo tuo žmogumi, kuris perskaito ką reikia tada, kai niekas daugiau to negalėtų padaryti - pvz., žvelgdama per namo langą iš penkto aukšto, gali laisvai perskaityti, ką savo mobiliakuose susirašinėja kokie nors žmonės, esantys apačioje.

Taip ar anaip, turime čia puikų pavyzdį, kad kai kurių žmonių gebėjimai būna labai neeiliniai.