Brunonas

Plakatas Lietuvos 1000 metų jubiliejui paminėti

Brunonas, krikščioniškoje propagandoje vadinamas dar "Šventas Brunonas Bonifacijus Kverfurietis" - neabejotinas padugnė, religinis psichopatas, beprotis, sugalvojęs surengti pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą dar senais žilais 1009 metais. Savižudiškame žygyje, kaip spėjama, kartu su savo 18 kareivių, kurie turėję "krikštyti" lietuvius, buvo sugautas, nuteistas ir nubaustas mirtimi, nukertant galvą.

Brunono Kverfuriečio nusikaltimas ir jo bausmė tapo vieninteliu Vakarų pasaulyje to meto Lietuvos paminėjimu, pavartojant šiuolaikinį pavadinimą "Lituae" - Lietuva, tad nors ir ironiška, bet Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejus - tai šio nusikaltėlio bausmei skirta šventė.

Brunono Bonifacijaus žūtis

Istoriškai analizuodami viduramžių šaltiniuis, kuriuose aprašoma Brunono Bonifacijaus Kverfuriečio istorija, matome, kad anasai į Lietuvą vyko su nemažu būriu palydovų, kaip tiems laikams, šie turėję būti ginkluotais (prisiminkime, kad ir kryžiaus žygiuose buvę misionieriai - kryžiuočiai, iš esmės būdavo riteriai su ginkluota palyda, kaip ir Brunonas, vokiečių grafo sūnus). Tad pats žygis vargu ar vertintinas, kaip taiki misija atnešti kažkokias krikščioniško tikėjimo tiesas. Viduramžiški raštai nurodo, kad prieš misiją į Lietuvą, Brunonas "apkrikštijo" prūsų karalių (būtent karalių, o ne kunigaikštį, vartojamas lot. terminas rex) Netimerą, bet vykdamas į Lietuvą, spėjamai dabartinės Marijampolės apylinkėse buvo su visais savo sėbrais sučiuptas, o šitai įvykdęs to paties Netimero vasalas kunigaikštis (lot. dux) Zebedenas, nusprendė visus nubausti mirtimi, nukirsdinant galvas.

Brunono žūties vertinimas

Nei neabejodami, galime pastebėti, kad Brunoną Kverfurietį nubaudė mirtimi legitimus valdžios atstovas kunigaikštis Zebedenas, turėjęs teisinę valdžią, tad galime daryti ir neabejotiną prielaidą, kad šis aktas nebuvo nei plėšikiškas, nei pagoniškas (prisiminkime, kad Zebedenas buvo prūsų karaliaus Netimero vasalas, žinojęs apie Brunono viešnagę pas šalies valdovą). Akivaizdu, kad sprendimas nukirsdinti buvo priimtas teisėtos valdžios, įskaitant ir aukščiausią, karališką valdžią, sprendimu. Tai žinodami, galime neabejotinai teigti, kad bausmė buvo skirta ne už kažkokias menamas kalbas ar maldas, o už nusikalstamą veiklą. Žinodami, kad krikščionių "misionieriai" atversdinėdavo į tikėjimą, tiesiog degindami, griaudami šventyklas, žudydami žynius, naikindami ištisus kaimus, galime drąsiai teigti, kad už panašius nusikaltimus buvo nubaustas ir šis "šventasis", tad gėdingai dabar skamba katalikų bažnyčios kvietimai garbinti šį nusikaltėlį ar netgi jo vardu pavadinti kokią nors Vilniaus gatvę.

Brunono Bonifacijaus žūtis žymi šimtus metų trukusio baltų tautų - lietuvių, prūsų, latvių bei kitų, genocido pradžią. Per kelis šimtmečius karuose, vergijoje, nutautinant, rengiant masines žudynes, buvo išnaikinta didesnė baltų tautų dalis, šiuo metu išliko tik dvi nedidelės mūsų tautelės - lietuviai ir latviai.

Ištrauka iš Kvedinburgo analų

„Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos“ („Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“).