Greimo kvadratas
Greimo kvadratas - esminis semiotinės analizės įrankis, kartu su pasakojimo trejybe. Greimo kvadratas naudojamas dedukcijai ir įvairių pasakojimo dalių aiškinimuisi, nes leidžia nustatyti santykius tarp pasakojimo dalyvių, objektų ar savybių. Kadangi šitą kvadratą išrado Algirdas Julius Greimas, tai jis ir vadinamas jo vardu.
Greimo kvadrato esmė - kad jei tik turime kokią tai sąvoką, tai yra ir priešinga sąvoka, o jei ta sąvoka (ar jos sinonimas) turi tą santykį viename kontekste, tai turės ir kitame kontekste, su kita sąvoka, kuri yra tos priešingos sąvokos sinonimas. Štai tos keturios sąvokos sudėstomos tokioje paprastoje lentelėje - Greimo kvadrate, o tada ir analizuojamos.
Greimo kvadrato pavyzdys
Štai čia - maksimaliai supaprastintas Greimo kvadrato pavyzdys:
| Juoda | Balta |
| Tamsu | Šviesu |
Kaip matom, "juoda" ir "tamsu" - tam tikros sinoniminio tipo sąvokos, kaip ir "balta" ir "šviesu", nes jų prasmės nemenkai persidengia. Sąvoka "juoda" yra priešinga sąvokai "balta", o iš to jau seka, kad ir "tamsu" bus priešinga "šviesu", net jei tai būtų ir neakivaizdu. Dar viena iš išdavų - kad "juoda" bus nors ir ne priešinga, bet nesuderinama su "šviesu", o "tamsu" bus nors ir ne priešinga, bet nesuderinama su "balta".
Taigi, iš to matome, kad čia gauname įrankį formaliam teksto analizavimui ir jo prasmės integralumui (vidiniam neprieštaringumui ir pakankamumui) patikrinti. Su šiuo pačiu įrankiu galime nustatyti ir kai kurias trūkstamas dalis - pvz., jei tekste nebus minima sąvoka "šviesu", ją visvien galime patikimai nuspėti, iš to, kad yra sąvoka "tamsu" ir jos santykis su "juoda" ir "balta" sąvokų pora.
Gilesnis Greimo kvadrato nagrinėjimas
Iliustracijoje matome, kad Greimo kvadrate įvedamos sąvojos S1 ir ~S1, o taip pat S2 ir ~S2 gali būti tiek smarkiai nutolusios viena nuo kitos, kad pagrindinė semantinė jų sudedamoji gali tiesiog išnykti. Kitaip tariant, teiginys gali pavirsti į neteigimą, o neiginys į neneigimą. Nepaisant to, santykiai tarp sąvokų išliks tie patys - kaip teiginys buvo priešingas neiginiui, taip neteigimas lieka priešingas neneigimui.
Šitai reiškia, kad sąvokose išlieka ženklai taip pat, kaip jie išlieka aritmetikoje - t.y., jei buvo teigiamas skaičius, jį padauginus iš modulio, jis lieka teigiamas, o jei buvo neigiamas skaičius, jį padauginus iš to paties modulio, jis lieka neigiamas.
Kadangi tą teigiamumą ar neigiamumą nustato teksto struktūra, kurioje tos sąvokos panaudotos, tai reiškia, kad struktūrinė teksto dalis apsprendžia sąvokos ženklą, o tai reiškia - kad ir reikšmę.
Šis požiūris kardinaliai prieštarauja žodyniniam požiūriui į kalbą, kuris būdingas įvairaus plauko kalbainiams bei kalbajobams, kurie teigia, kad esą žodžio reikšmė yra apibrėžtinė iš anksto, tuo tarpu prasmė tėra išvestinis dalykas. Čia gi, kaip matome, Greimas su savo semiotiniu kvadratu įveda akivaizdų prieštaravimą, tiesiog brutualiai demonstruodamas kalbainiško požiūrio klaidingumą ir absurdą - nes ženklo (aka žodžio) reikšmė yra nustatoma pagal ženklo panaudojimą prasminiame lauke, nes reikšmė išlieka, netgi prasminiam laukui dingus.
Štai šitai iš esmės ir atsako į teksto prasmingumo klausimą - t.y., ar kuriant tekstą, to teksto prasmė kyla iš žodžių presmingumo sumos, ar atvirkščiai, žodžiai parenkami pagal teksto prasmę, taip įgaudami specifines reikšmes. Akivaizdu, kad būtent žodžiai tekstui yra parenkami taip, kad tinkamai perneštų idėjos (teksto prasminės struktūros) turinį. Gi priešingas teiginys, kad žodžiai sukuria teksto prasmę patys iš savęs (neturėdami nešančios teksto prasminės struktūros) - akivaizdus absurdas, nes reiškia, kad prasmingumas generuojamas iš praktinio randomo.
Štai čia ir yra atsakymas, kodėl įvairūs kalbainiai ir kalbajobai tiesiog negali pakęsti Algirdo Juliaus Greimo bei kitų struktūralistų, o nuo žodžio "semiotika" juos tiesiog konvulsijos ištinka.