Black

Black - tokia pradžioje Punk grupė, kurios nariams išsibarsčius, teliko tiesiog vienas vokalistas - anoksai Colin Vearncombe, kuris grojo, dainavo ir kaip tai vis bandė prasimušti į žinomumą su savo absurdiškai depresyviomios dainomis. Nors ir kilęs iš Punk scenos, grojo ir dainavo kokiu tai labai neaiškiu synth-pop, jazz ir goth mišiniu.

Savo grupę Colin Vearncombe sukūrė apie kokius 1980, dar apie 1981 pabandė įrašyti pirmą singlą, bet sėkmė nepaėjo. Per kelerius metus grupės nariai bėgo, jis bandydavo rasti naujų narių, bet įrašai neišpopuliarėdavo. Apie 1984 vyrukas jau buvo be grupės narių, o muzikos leidėjai, kurie su juo turėjo reikalų, nusprendė, kad nieko iš jo nebus, ir tiesiog išmetė iš biznio kaip beviltišką. O jis vis toliau nepasidavė ir bandė dainuoti.

Kaip pats Black Colin Vearncombe kartą papasakojo kažkuriame interviu, 1985 buvo visiškai šakės. Jis buvo pakliuvęs į kelias avarijas, vieną po kitos, kur buvo sužeistas, jo mama sirgo ir buvo prie mirties, viskas, ką jam pavyko pasiekti muzikoje - žlugo, nes jis buvo išmestas iš įrašų kompanijos. Jo vedybos žlugo ir teko išsiskirti su žmona, o galų gale jam visiškai neliko iš ko pragyventi ir jis tapo benamiu.

Štai taip būdamas benamiu, jis kartą sėdėjo ant kažkokio jūros kranto Anglijoje, ir liūdėjo, o tada pabandė su sarkazmu parašyti dainą, kad tipo ne, gyvenimas yra nuostabus, ir viskas puiku, nes jis gi vis dar gyvas, jo niekas nepersekioja ir nežudo, ir jam net nereikia apsimetinėti būnant ne savimi. Tai reiškia, kad viskas gerai.

Matyt tas jo sarkazmas nesuveikė, nes daina gavosi būtent apie tai, kad gyvenimas yra nuostabus, ir tam nuostabumui pakanka to, kad tau nereikia bėgti, nereikia slėptis, tavęs niekas nežudo ir nepersekioja, ir tau net nereikia apsimetinėti ir būti ne savimi. Tu esi tiesiog laisvas ir gyvenimas nuostabus, tereikia gal tik draugo, su kuriuo galėtum dalintis džiaugsmu ir laime.

Gabalas "Wonderful life" buvo įrašytas 1986 ir išleistas kaip singlas, ir pradžioje nepaėjo, nors bent jau parodė kažkokį poslinkį - pakilo į bene 78 vietą. Įrašų kompanija nusprendė perrašyti - nauja, 1987 metų versija tesiskyrė tuo, kad buvo nuimtas reverbas, kuris beprasmiškai buvo uždėtas pirmoje versijoje, na ir dainavimas dar kiek vos supaprastintas, ir aranžuočių sumažinta. Bet šiaip labai panašus įrašas gavosi, tik kaip čia pasakius - su mažiau išsipisinėjimo įspūdžio. Gabalas pakliuvo į topus, į visokius dešimtukus pradžioje Jungtinėje Karalystėje, o paskui ir krūvoje kitų šalių.

Štai taip Black aka Colin Vearncombe iš visiškos šiknos ėmė ir pakilo į pasaulio įžymybių tarpą.

Vėliau, po "Wonderful life", Black išleido "Everything's Coming Up Roses", kuris tokio baisaus populiarumo negavo, tačiau subūrė jau gan stabilią fanų grupę, nes irgi buvo stiprus - irgi su panašiu pojūčiu - apie laimę per beviltiškumą. Paskui dar buvo "Sweetest Smile", kuris gal ir buvo silpnesnis, bet relaksinis ir malonus, ir kuris vėl pakliuvo į top dešimtukus - irgi dar tais pačiais 1987 metais.

Deja, vyrukui matyt pasidarė gyventi gera ir komfortiška, tad nauji albumai virto į tokį visai malonų, švelnų ir komfortišką džiazavimą, kuris populiarumo nustojo susilaukti. Pats Colin Vearncombe nusprendė, kad čia dėl to kaltos didžiosios įrašų kompanijos, kurios kažkaip jam neleidžia pasirekšti, tad nutraukė sutartis ir užsidirbtų pinigų įkūrė nuosavą įrašų firmą, prisisamdė darbuotojų ir taip toliau. Gal naujas albumas "Are We Having Fun Yet?" ir buvo įdomesnis, bet matyt kad problema visgi buvo ne įrašų firmose. Daugelį metų jis vis įrašydavo naujus albumus, bet nieko įspūdingo ten jau nebebuvo.

O 2016 metais Black aka Colin Vearncombe pakliuvo į autokatastrofą, buvo sunkiai sužalotas ir neišgyveno.