Pranašo sindromas

Pranašo sindromas - tai tam tikra megalomanijos forma, kur žmogus įsivaizduoja, kad jis yra milžiniškus pokyčius nulemiantis pranašas, kuriam likimas tą užduotį ir skyrė. Toksai "pranašas" būna tipiškas tipažas, kuris vaizduoja kokios tai naujos tiesos ir ateities skleidėją. Būdinga, kad skleidžiami ir mesianistiniai kliedesiai.

Daugeliu atvejų pranašo sindromą patiria tie, kas išties yra kažkiek pasiekę kokiose nors srityse, todėl turi pripažinimo ir dėl to įtiki savo stebuklinga paskirtimi. Tokie įtikėję savo paskirtimi pranašai pradeda užsiimdinėti ir kitomis sritimis, apie kurias anei ničnieko neišmano, galų gale pakliūdami į kokią nors politiką ar šiaip tapdami kokiais tai visuomenininkus, bandančius pakeisti ištisų valstybių, o kartais net ir visos planetos santvarką, kitais gi atvejais tampa visokių sektų vadais ir panašiai.

Paprastai pranašo sindromas būna tuo stipresnis, kuo žmogus yra daugiau pasiekęs anksčiau, savo profesinėje srityje. Jei tokius polinkius turintis asmuo būna pasiekęs didelių aukštumų, savo lokalias aukštumas ir kompetenciją jis pradeda absoliutinti, nes nieko nežino ir neišmano apie kitas sritis, t.y., nesuvokia savo ribotumo. Kadangi toje siauroje srityje toksai pranašas turi nemažai garbintojų, tą garbinimą, remdamasis palaikytojais, jis ir bando išplėsti ir kitur.

Tipišku atveju toksai procesas pavirsta į tai, kad žmogus kurį laiką greitai ir smarkiai populiarėja ir tose kitose, jam nežinomose ir nesuprantamose srityse, ypač jei tų sričių suvokimas visuomenėje yra populistinis, nes tai, pvz., yra kokia tai politika. Tai neretai būna tiesiog eiliniai reformų kliedesiai, kurie neturi jokio racionalaus pagrindimo ("padidinsiu atlyginimus, remsiu verslą, mažinsiu mokesčius").

Visgi po kiek laiko paprastai pasimato veikėjo nekompetencija ir kartu visiškai neadekvatūs megalomaniški norai, dėl ko toksai pranašas virsta iš aukštybių į dugną ir lieka išjuoktas.