Žiburėlis

Žiburėlis - keistas pavadinimas, kilęs matomai nuo labai senų laikų ir reiškiantis pasisėdėjimus, kurie nebūtinai blaivūs. Visa žiburėlio esmė - kad kažkas susirenka prie žiburėlio ir sėdi sau, šneka visokius dalykus ir švenčia kažką ar šiaip poilsiauja. Paprastai, kalbant apie žiburėlį, turimas omeny žiemos periodas, nors išties gali būti ir vasara.

Kiek rodo išlikę šnekamosios kalbos liudijimai, šia prasme "žiburėlis" vartotas jau apie XIXa. pabaigą, o taip pat ir vėliau, Tarpukariu, ir niekam didelių klausimų apie tai, kas čia per užsiėmimas, nekildavo. Ta pačia prasme ir ankstyvu sovietmečiu šis žodis naudotas, kalbant apie visokius šeimyninius pasisėdėjimus, ypač prieš Naujuosius Metus.

Senoje senovėje žiburėliai būdavo mėgstamais žiemos laiku, nes tada du trečdaliai paros tamsūs, o veikti tiesiog nėra ką. Tai susirinkdavę kaimynai pas kažkurį vieną iš jų, ir tada jau žibindavę tuos žiburėlius - žvakes, balanas ar žibalines lempas. Kas nors būdavo, kad skaitydavo knygas balsu, ar pasakodavo kokias tai pasakas, o kiti gi užkandžiaudavo ir gerdavo.

Ką jie ten gerdavo - tai nebūtinai žinom, nes greičiausiai, kad ne alų, nes šis žiemą nebūna labai mėgstamas.

O vėlesniais laikais žiburėliai ilgai išliko kaip šiaip paprotys, kad šeimyna, draugai ar kaimynai susirenka ir sėdi sau, blevyzgodami ir švęsdami be priežasties.

Eilinis žiburėlis būdavo šiaip pasisėdėjimas, bet visokie inteligentai maždaug apie XIXa. pabaigą bei Tarpukarį žiburėlius išvystė iki gana prabangių renginių su visokiais speicialiais svečiais, poezijos skaitymais, muzikos grojimais, filosofinėmis diskusijomis ir taip toliau.

Tuo tarpu sovietmečiu mažų šeimyninių žiburėlių metu neretai būdavo klausomasi užsienio radijo stočių, kaip kad Amerikos balsas ar kitos.

Itin žiburėlius mėgdavo vaikai, nes jiems tai smagiausia, aišku.