Žurnalizdai
Žurnalizdai - specifinis, keliantis daug lolų, bet kartu ir paniekos atvejis, kai koksai nors buką makaulę turintis asilas ima rašyti kliedesingus straipsnius į visokius leidinius, kartais net ir į tokius, kurie pretenduoja vadintis mokslo populiarinimo ar į išsilavinusią publiką orientuotais žurnalais. Būtent su šiais sietinas žurnalizmas, nes čia ir išsitrina riba tarp žurnalistikos, nemokšiškumo, kliedesių ir pigaus populiarumo siekio.
Reiškinys, kad ir juokingas, yra pakankamai paplitęs Lietuvoje, kad keltų abejones, ar išvis įmanoma to išvengti, o net ir verstų užsiduoti klausimu apie tai, ar išvis įmanoma, kad kokia nors padoresnė mokslinės-techninės pakraipos spauda egzistuotų. Apie eilinę žiniasklaidą čia jau vargu, ar verta išvis ką nors kalbėti, nes toji sugeba parašyti tokius nesuvokiamus beprasmybių kratinius, kad jei paprasčiausiai nieko mokslinėmis ir techninėmis temomis nerašytų, mokslo lygį Lietuvoje išsyk pakeltų dvigubai.
Ypatingai sunkiais atvejais žurnalizdai nusiprogresuoja į durnalistus, kur jau išvis debilumai trykšta syvais, o paskaičius tik lieka pasakyt: Agonijos neslėpė Eglė. Bet pastarasis reiškinys visgi yra jau toksai užribinis, kad nuo žurnalizdų jį reikia skirti ir durnalistais tituluoti tik absoliučiai išskirtinius fenomenus.
Moksliniai žurnalai rašinėja kliedesius
Ir tasai klausimas iškilo dar tais laikais, kai anokia Žinijos draugija, leidusi žurnalą Mokslas ir Gyvenimas, susidėjo su puspročiais iš Scientologijos bažnyčios ir išspausdino straipsnį apie tai, kad yra mokslas, o yra ir mokslas apie visus mokslus - supermokslas, vadinamas scientologija, o šią jau reiktų dėstyti aukštosiose mokyklose ir remtis slaptosiomis šio mokslo žiniomis. Turint omeny, kad tai buvo dar sovietmečio pabaiga, o Žinijos draugija buvo kokiu tai Mokslo Akademijos filialu, tuo pačiu iškilo ir klausimas apie tai, ar tik kartais kai kuriems akademikams nebus atsisukę šriubikai.
Nors einant laikui, scientologiniai kleidėtojai buvo iš akademinės bendruomenės pramesti, spaudos lygis smarkiai krito: tapo įprasta, kad žiniasklaida skelbia astrologinį ir panašų briedą šalia sociologinių prognozių ir pranešimų apie astronominius atradimus. Neretas atvejis, kai koks nors žurnalizdas tame pačiame savo straipsnyje mokslininkų pasisakymus komentuoja, pasitelkdamas kokius nors ekstrasensus, būrėjas ir kitus fintikliuškinus. O jau kalbėti apie kokias nors ribas tarp mokslo, pseudomokslo ir pusmokslio žiniasklaidoje išvis neverta, nes net jei jos ir būtų, žurnalizdai bet kokį mokslą sugebės nuleisti iki pseudomokslinių kliedesių.
Čia verta susitaikyti nebent su realybe: į rimtumą pretenduojantis technologijos.lt portalas publikuoja kliedesių ir nusišnekėjimų ne mažiau, nei kažko, kas būtų verta dėmesio, o gal ir daugiau. Ir netgi Naujoji Komunikacija ne taip seniai savo skaitytojams sukėlė priepolį, išspausdinusi kliedesių porciją apie visokius mobiliakuose įrengtus psichotronus, keliančius žmonėms kažkokius traukulius, psichozes ir smegenų vėžius.
Dibiliški vertimai
Vienas iš dažniausių kliedesio ir nusišnekėjimo šaltinių - tai vertimai. Ničnieko nesuprasdami apie temą, kuria bando parašyti, žurnalizdai, gavę kažkokių gandų apie užsienyje pasirodžiusias mokslo ar technikos naujoves, nesugalvoja nieko geresnio, kaip tik nusipopypeistinti užsieninį straipsnį į Google transalate, kur jau ir taip prikliedėtas marginalaus lygio fufelis išdarkomas į visiškai atsitiktinių žodžių kratinį. Paredaguotas kratinys vėliau paleidžiamas į spaudą ar interneto portalus, ko pasekoj susilaukia nemažai komentarų: reikalą žinantys būtinai parašo, kad straipsnis labai geras, protingas ir taip toliau, o nesusivokę šio kliedesio technologijose - baisiai piktinasi apie tai, kokias čia nesąmones tie žurnaliūgos skleidžia.
Patys žurnalizdai būna šventai įsitikinę, kad toksai vertimų būdas pateisinamas, o vietoje argumento dažniausiai aiškina, kad automatinio vertimo programos tinka techniniams tekstams versti. Apie tai, kad tokios automatinio vertimo programos turi mokslininius-techninius žodynus, sudarinėtus įvairių kalbainių, žemarūšių marginalinio plauko vertėjų ir netgi trolių, žurnalizdai paprastai nei neįtaria. Nepasižymėdami protu, jie paprasčiausiai nesugeba to suvokti, nes jiems tai pernelyg sudėtinga.
Žurnalizdai ir VLKK
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad visgi žurnalizdai atsiranda ne visiškai savaime: juos dar tikslingai ugdo ir anokia įstaiga, vadinama VLKK, kuri vietoj mokslinės terminijos kala jiems į galvas visokius kliedesius, o už bandymus parašyti ką nors sąmoningiau, nei debilavotas pseudotechninių naujadarų kratinys - VKI rankomis baudžia nemenkomis baudomis.
Tokios VLKK įtakos dėka net ir sąmoningai parašytas technariškas sakinys, pvz., "faile esantis draiveris pakraunamas į atmintį, kur perima pertraukimus, atsakingus už monitoriaus valdymą" išverčiamas į visišką žodžių kratinį: "rinkmenos tvarkyklės įkeltis atmintinėje užima vaizduoklio trauktį".
Kalbainiai tai pagrindžia paprastai: visus terminus reikia išversti į lietuvių kalbą, o paskui sakinį dar pagerinti, nes, pavyzdžiui, kokia nors programa negali nieko valdyti ar būti už kažką atsakinga, nes valdyti ar būti atsakingu gali tik žmogus, todėl programa gali tiktai užimti kažką, būti kažkur. Paskui prie to savo kliedesio jie dar pataiso sakinį, esą apvalydami jį nuo veiksmažodinių formų, suveldami į visišką nesąmonę, o jau tada tame kliedesyje net ir pirminį sakinį parašęs specialistas pasimeta tiek, kad prireikus kažką pataisyti ar papildyti, naujų kliedesių sėkmingai privelia pats.
Dar prie tipiškų kalbainystiškosios kilmės dalykų pridėkime nesveiką potraukį visur kaišioti kabutes, nes juk nežinia, kaip gali kažkas nubausti, jei žodį ne taip supras, o ir išvis nežinia, ar kažką galima rašyt. Vat pavyzdžiui:
- Sportininkai iš rungtynių "sugrįžo" su medaliais
- Krepšinio čempionate žiūrovus "džiugina" lietuvių pergalės
- Žemdirbiai "surinko" gausų bulvių "derlių"