Raupsai

Ganėtinai tipiškas, bet dar ne per baisiausiai sudarkitas liūto veidas, kuris atsiranda nuo raupsų.

Raupsai arba leprozė, dar vadinama kaip Hanseno liga - tokia infekcinė liga, kuri dažnai painiojama su raupais, ir net nežinia, kuris lietuviškas pavadinimas istoriškai būtų kuriai ligai teisingesnis.

Raupsai mediciniškai vadinami kaip leprozė, nes juos sukelia tokia mikobakterija - lepra, kuri gali užkrėsti žmogų ir paskui lėtai ir daug daug metų daugintis organizme. Ilgainiui pas žmones atsiranda visokie guzai ir guzeliai ant veido, ant gleivinių ir pan., iškrenta plaukai, pažeidžiami vidaus organai ir panašiai. Ilgainiui dėl vis daugėjančių lepros guzelių labai pasikeičia ligonių išvaizda - ant kūno būna visokios šviesesnės ir tamsesnės sukietėjusios odos dėmės, iššokę guzeliai (išoriškai neretai primenantys raupų pūsleles, tik nepūliuojantys), suardomi sąnariai, ligoniai itin dažnai tampa bepirščiais ir benosiais, praranda akis. Vėlesnėms ligos stadijoms labai būdinga baisi, sudarkyta žmogaus išvaizda.

Tipiški raupsų sukeliami veido pakitimai dar vadinami liūto veidu - lotynų kalba leonine facies, nes ilgainiui žmogaus veidas deformuojamas taip, kad pradeda gan juntamai priminti grublėtą, randuotą seno liūto snukį. Nors tokio tipo veido pažeidimai gali pasitaikyti ir nuo kitų ligų (pvz., kad ir nuo leukemijos), raupsų atvejams jie yra itin tipiški.

Inkubacinis raupsų periodas dažniausiai yra apie 5 metus, nors gali būti ir trumpesnis - apie 3 metus, retais atvejais - vos apie 6 mėnesius. Lėtesniais atvejais ligos simptomai gali išsivystyti per 10 metų nuo užsikrėtimo, ilgiausias įrodytas inkubacinis periodas siekė 40 metų. Liga gali daugelį metų vystytis, neparodydama jokių simptomų. Tai reiškia, kad sukontroliuoti infekcijos plitimą nepaprastai sunku, net nepaisant to, kad ligos užkrečiamumas nėra labai didelis.

Kaip ir su daugeliu kitų infekcijų, šiuo metu pradedama vis dažniau aptikti indiškos atmainos, kurios atsparios įprastiems antibiotikams, visų pirma rifampicinui. Kaip ir kitos infekcinių ligų indiškos atmainos, taip ir šios atsiranda dėl kraštutinai per mažų antibiotikų dozių naudojimo, o tos per mažos dozės kyla dėl vietinių indiškų vaistų gamintojų sukčiavimo, kai jie į vaistų pakuotes deda daug kartų mažesnes vaistų dozes, negu deklaruoja. Tai reiškia, kad tenka keisti antibiotikus, gydymo efketyvumas kraštutinai krenta, o gydymo trukmė kraštutinai ilgėja, gali užtrukti porą metų.

Liga yra labai lėtai besivystanti, įprastais antibiotikais nepagydopma, užkrečiama, beistęsianti daugybę metų, dešimtmečius, tačiau kartu sukelianti nelabai staigius ir nelabai greitai mirtinus pažeidimus. Dėl tos priežasties ligai gydyti buvo atsiradę specializuota ligoninių rūšis - leprozoriumai, kurie būdavo pusiau prievartinio tipo (kad ligoniai nepabėgtų ir neužkrėtinėtų kitų), bet kartu ir sukuriantys tiems ligoniams galimybes bent kiek adekvačiau gyventi ir nenumirti iš bado. Leprozoriumai ilgą laiką pasaulyje buvo vienomis iš baisesnių gydymo įstaigų.

Šiuo metu per metus pasaulyje aptinkama apie 200 tūkstančių naujų raupsų užsikrėtimo atvejų, pagrindinai trečio pasaulio šalyse ir panašiose vietose, kur neveikia nei normalus gydymas, nei normali sanitarija. Didžiausi raupsų užsikrėtimo dažniai yra Indijoje, tačiau ne ką mažesnis paplitimas yra tokiose šalyse, kaip Brazilija, Bangladešas, Mianmaras, Indonezija, o taip pat maždaug pusė Afrikos žemyno.