Daktaras Dolitlis

Daktaras Dolitlis - toks daktaras beigi Prano Mašioto knygynėlio aprašytas personažas, kur gydė visokius padarus. Mokėjo su tais padarais susišnekėti ir buvo labai tų padarų mylimas, tai labai daug keistų istorijų apie jį buvo, o ir su keistomis iliustracijomis.

Kai sovietų rašytojai kadaise perskaitė apie Daktarą Dolitlį, tai paskui sugalvojo sovietinį plagiatą - taip atsirado anoks Daktaras Aiskauda, kuris buvo tiesiog grubiai ir prastai nukopijuotas.

Kažkokios blėnys, kurias čia kadaise kažkas parašė

Kažkada mūsų mokslinčiai skelbė, jog jis pagydo ir nuo komunizmo, nes tai juk žvėriška liga - ją prineša raudonai nudažytos katės. Apie šį pasaulio teisuolį ilga istorija. Na, jis, žinoma atėjo pas mus iš anapus, nes kažkada ir pats sirgo. O tada daktarams sirgti tai negalima buvo - tad jis buvo kaip dievas. Tai tęsėsi neilgai, mat kartą jis prišiko balutę ir... kaput geros mintys apie jį.

Tada jis patraukė kažkur ir ėmė gydyti lapo pavidalo padarus gyvūnus. Ignoravo to meto politinę nesantvarką ir, kaip visi daktarai sudaktarėjo. Ėmė skaityti pamokslus garbingose auditorijose, o pats tartum kalbėjo alegoriją - galvojo, koks jis daktaras kvailys. Bet mūsų mokslinčiai akiniuočiai ilgai to neprįpažino. Taigi, toliau surado padvėsusį balandį ir parnešė namo. Iki jo mirties tokių jo namuose susirinko apie šimtą, ir paskui jis tapo šimtas pirmu. Ėmė kištis į ekonominius reikalus, liepė tikėti, jog kalnas, medis ir padvėsusi katė - tai tas pats, reikalavo lygių teisių Šmaikštašiknių partijai, lygino popieriukus, džiovė litukus, kišosi į prezidento kabinetą, pasiraitojęs rankoves.

Visa ši istorija anksčiau buvo iškarpyta, tvirtino, jog daktaras Dolitlis kažkada pats buvo ponas, nors jo uždarbis per mėnesį buvo penki litai su Žemaite.

Dar kalbama, jog jo šikna buvo labai smaila. O kartais sakydavo, jog jam net užaugdavo papai - nors, tiesą sakant, jo papais jis kūdikius nemaitindavo, užtat pasidėti bonkutę tarp jų būdavo labai patogu. Begydydamas padarus ir bedžiaudamas slaptą informaciją iš Seimo, jis džiaugėsi. Šitą darbą dirbo ilgai, pakol KGB jo nesulaikė - sužinojo, ir viskas.

Savo testamente išreiškė norus kur norėjo būti palaidotas:

1. Duobėje.
2. Klozete.
3. Komunos kapinėse.

Ilgainiui trečias variantas ir sukėlė karą, mat visi norėjo ten atsigulti amžinojo poilsio. Besėdėdamas kalėjime, paslapčia išėjo iš jo, klausėsi prezidento, kuris ilgai (net iki savo gyvenimo galo) kalbėjo, jog po mirties Dolitlio kūną padės kaip iškamšą į mauzoliejų Maskvoje vietoj Lenino, kiti sakė, jog jo reikės atsikratyti. Ir štai jis mirė, bet jo kūnas paslapčia dingo. Kalbama, kad jis tapo vampyru ir ligi šiol vaikščioja po valdžios įstaigų koridorius.