Z/OS

z/OS - tai tokia sena ir gera virtualizuojanti OS, su kuria retai kam pasitaiko susidurti - nes naudojama nevaikiškuose kompiuteriuose, visokiuose ten mainfreimuose ir panašiai. Kuriama ir palaikoma IBM kompanijoje, pagal kilmę - matomai seniausia pasaulyje iš visų operacinių sistemų, kurios vis dar naudojamos ir kuriamos, mat jos pirma protėvė buvo tokia OS/360, sukurta dar 1966 metais.

Šiais laikais z/OS paprastai naudojama ten, kur įprastų kompiuterių, netgi multiprocesorinių, nepakanka - todėl reikia visokių pagerintų kompiuterių architektūrų, kur dirbtų daug kartų greičiau netgi ir su nuosekliai vykdomais (neparalelizuojamais) uždaviniais. Tokių aparatų, pasižyminčių labai didele galia, paprastai prireikia kokiems nors bankams, visokioms draudimo kompanijoms ar dar kam nors, kas turi sudėtingas ir komplikuotas darbines sistemas.

Paprastai, kur tik kokia tai z/OS, tai kažkodėl ten pat labai dažnai pasitaiko ir koks nors Cobol...

Oficialiai IBM dabar visokias z/OS sistemas jau senokai sertifikuoja, kaip puikiausius UNIX, atitinkančius visus Single UNIX Specification standartus. Realiai gi čia nėra UNIX, tad norint pradėti kažką dirbti, ankstesnė UNIX patirtis nepadės.

Kaip kažkas kartą išsireiškė, z/OS yra tokia operacinė sistema, kuri atrodo, kaip komandinė eilutė, elgiasi, kaip komandinė eilutė, tačiau bando su vartotoju sąveikauti taip, lyg išties būtų grafinė sistema, kur vartotojas turi kur nors kažką paspaudyti. Taigi, realiai čia reikia ne tik žinoti, kokią komandą įvesti, bet dar ir žinoti, kokioje ekrano vietoje tą komandą reikia įvesti. O kad maža nepasirodytų, priklausomai nuo to, ant kokio mainfreimo sukasi ir kaip su kokiomis opcijomis buvo instaliuota, tai dar ir tas ekranas gaunasi skirtingai sudarytas, todėl jei kas nors veikė vienoje sistemoje, tai nereiškia, kad tai išvis bus kokioje nors kitoje. O jei jums prireiks pagalbos ir kreipsitės kur nors į gamintoją, tai greičiausiai gausite atsakymą, siūlantį kreiptis į jūsų sistemos administratorių, t.y., į jus patį.

O kad mokytis nebūtų lengva, tai IBM čia gerai visko prikūrė. Pvz., naudojama terminija iš kažkokių 196x metų, dėl ko visokie IBM žinynai atrodo tiesiog nesuprantamai, ir net kai kurie lementariausi dalykai reiškia visiškai neaišku ką. Pvz., "data set" - taigi paprasčiausias failas.

Vėl siurprizas - tie data setai čia dviejų rūšių - sequential data set - tai šiaip sau failas. Tuo tarpu partitioned data set - tai katalogas.

Tai jei norite kur nors įvardinti kokį tai Cobol failą kokiame tai kataloge, kuris vadinasi "myfiles", tai jums reiks parašyti kažką maždaug tokio:

username.myfiles.COBOL(testineprograma)

Tai čia tik vienas niuansas - parašyt jūs to negalėsit, nes paprastos komandinės eilutės čia nėra - jūs turėsite rodyklytėmis vaikščioti po ekraną, pasirinkti Utilities panelę, joje pasirinkti Data Set opciją, o jau tenai suvedinėti tą absurdišką failo pavadinimą. O kad maža nepasirodytų, tai dar jums reiks nurodyti įrašo dydį tame faile, nes pasirodo, kad čia nesigauna padaryti paprastų failų, o reikia nurodyti, kokio ilgio teksto eilutė tame faile bus naudojama. Tekstiniams failams ta duomenų eilutė (LRECL) būna 80 ilgio, nes išlaiko suderinamumą su kadaise prieš 60 metų naudotomis perfokortomis. Taip pat reiks nurodyti, kad bloko dydis 4000, o įrašų formatas FB (Fixed Block).

Jei per visą šitą vargą jums kažkaip tai tą failą sukurti, tai sveikiname tada su tuo, kad perėjote į etapą, kur bus dar sunkiau, nes dabar turėsite kraustytis iš proto, bandydami suvesti paprasčiausią Cobol programą.

Štai vat dabar gal jums suprantama bus ir tai, kodėl netgi paprasčiausias vi dažnam mainfreimų programuotojui atrodo kaip didliulis pasiekimas...