Perfokortos
Perfokortos - tokios įvairaus dydžio ir formos standaus kieto popieriaus kortos su daug išmuštų skylučių. Skylutėmis būdavo koduojami visokie skaičiai ir programos, skirtos senoviniams priešistoriniams kompiuteriams.
Perfokortų kodavimo principas labai paprastas: horizontaliai perfokortoje yra užrašytas tekstas, tačiau raidės, skaitmenys ar kiti simboliai koduojami kaip vertikaliame stulpelyje išdėstytų skylučių kombinacija. Taigi, viena perfokorta, kurioje yra 80 stulpelių, gali išsaugoti iki 80 simbolių teksto. Vėlyvesniais laikais geri perforatoriai ant tų pat perfokortų dar ir išspausdindavo užkoduotą tekstą normaliais, žmonėms suprantamais simboliais - gaudavosi viena teksto eilutė perfokortos viršuje.
Perfokortų skaitytuvai veikė labai paprastai: popieriaus lapas būdavo padedamas ant metalinės plokštės ir prispaudžiamas dideliu kiekiu kontaktų. Kur popieriuje būdavo skylutė, ten kontaktas pasiekdavo metalinę plokštę ir užtrumpindavo, o kur skylutės nebuvo - ten ir nepasiekdavo. Dar senesniais laikais vietoje kontaktų būdavo naudojami ir mechaniniai jungikliai, tik tiems jau reikdavo perfokortų iš labai storo popieriaus (kartono) arba netgi iš metalo. Bet tai jau visai senovėje buvo.
Išties perfokortos pradėtos naudoti dar apie 17xx metus, kai buvo skirtos tokioms Žakardo audimo staklėms, kurios galėdavo automatiškai austi sudėtingus raštus. Vėliau perfokortos naudotos visokiuose aritmometruose, gyventojų surašymo įrenginiuose ir taip toliau. Kai atsirado kompiuteriai, perfojuostos paaiškėjo besančios visai tinkamomis informacijos ir programų saugojimui. Taigi, būdavo taip, kad atneša kažkas 10 dėžių popierių su skylutėmis ir sako, kad čia kokia tai kompiuterio programa besanti.
Vėlesniais laikais perfokortas pakeitė perfojuostos, kurios dirbo daug greičiau, o jau perfojuostas pakeitė magnetinė juosta. Šiais laikais perfokortos atrodo kaip keistas ir juokingas nesusipratimas.
Beje, vėlyvais perfokortų gyvavimo laikais buvo bandomi ir optiniai skaitytuvai. Tai buvo ir naudojimo variantų, kur perfokortose skylučių nemušdavo, o tiesiog uždažydavo juodus skylutės formos stačiakampius. Kiekvieno stačiakampio nuskaitymui būdavo naudojama pora iš šviesos diodo ir detektuojančio fotodiodo - jei šviesa atsispindi, tai reiškia, kad nėra skylutės, o jei neatsispindi - tai yra skylutė. Didelis patogumas čia buvo tai, kad netikras skylutes galima būdavo nupaišyti ranka, tušinuku, tai galima būdavo apsieiti be perforatoriaus. Įprastos perfokortos su skylėmis irgi būdavo skaitomos, tiesiog prispaudžiant prie juodo pagrindo. Tokie optiniai skaitytuvai buvo žymiai greitesni už kontaktinius, tačiau dažymas nelabai pasiteisino, ypač dėl nesuderinamumo su senomis sistemomis, o taip pat dėl gerokai sumažėjančio patikimumo.
Beje, senais laikais IBM sukurtas perfokortų standartas netiesiogiai yra palaikomas iki šiol - jame buvo 80 stulpelių simboliams, tai tie patys 80 stulpelių kartojosi ir visokių terminalų išvedime, ir paskui DOS aplinkoje, ir taip toliau. Iki šiol standartinis tekstinio išvedimo lango plotis yra 80 stulpelių raidžių.
Beje, nors Vakarų pasaulyje perfokortos ėmė nykti dar apie 1970, nes jau tada atsirado ir magnetinės juostos, ir magnetiniai diskai, ir terminalai, kurių dėka programas buvo galima įvedinėti, naudojant klaviatūrą, o ne perforatorius, kai kur tos perfokortos išsilaikė ilgiau. Vienas iš perfokortų privalumų buvo tai, kad duomenų įvedimas per jas buvo labai primityvus, užtekdavo labai paprasto 12 kontaktų skaitytuvo, tad jas galima pritaikyti baisiai paprastiems įrengimams, pvz., skalbimo mašinoms ar kokioms nors staklėms programuoti. Labai ilgą laiką tai buvo pigiau, nei naudoti kokius nors elektroninius programavimo įrenginius.
SSRS perfokortos kai kuriose įstaigose buvo naudojamos iki pat visiško SSRS subyrėjimo ir netgi kelerius metus ilgiau. Iki pat 1987 metų gamintas galingiausias sovietų kompiuteris BESM-6 perfokortas naudojo kaip pagrindinę duomenų įvedimo priemonę.