Vazabis

Vazabis arba ワサビ (ne ワザビ) (kalbainiai, nevalgantys vazabio, siūlo sakyti "vasabis") - tai anokie japonų gaminami krienai, kurie savo aštrumu ir skoniu primena ne tiek krienus, kiek garstyčias, tik dar sustiprintas daugiau, nei 9000 kartų.

Aštrumą vazabis turi visai kitą, nei kažkokie pipirai - jis kerta ne tiek per burną ir liežuvį, kiek per nosį ir netgi smegenis. Gerą gabalėlį vazabio suvalgius, žmogui trykšteli ašaros iš akių taip, kad jei anas būna su akiniais, tai stiklai pasidengia lašeliais. Tai, beje, geras būdas, įrodantis eksperimentiškai, kad ašarų liaukos gali susitraukinėti ir švirkšti savo turinį plona srovele į aplinką.

Puikiai vazabis tinka su sušiais, nes kai ašaros žliaugia upeliais, o burnoje vyksta cheminis karas, tai visiškai nesvarbu, kas į tuos sušius pridėta ir ar tas kažkas dar yra gyvas ir judantis tarakonas koks nors ar kitas gleivagyvis.

Vazabis ar vasabis?

Dar pastebėtinas ir atkreiptinas dėmesys, kad pasaulyje yra lygiai dvi vazabio valgytojų rūšys: tie, kas nevalgo jo ir tie, kas jį valgo. Atskiriamos tos rūšys labai paprastai: tie, kas nevalgo, sako apie vazabį, kad tai esą vasabis, be Z raidės, bet su S raide. Tuo tarpu tie, kas jį valgo - sako, kad tai vazabis. Ir dar sako, kad visi valgytojai žino, kodėl Z raidė, o ne S - dėl tokios rendaku koncepcijos visokie žodžiai kartais pakeičia kurį nors garsą, kai jie paverčiami lotynišku raštu. Tai pagal tą raidę (Z/S) žodyje galima atskirti užkietėjusius degeneratus, kurie vazabiu maitinasi.

Kai parduotuvėse, beje, aptinkate vazabio ar kokių nors su vazabiu esą krienų, tai neapsirikit: išties gi tai dažniausiai ne vazabis, o kokis tai žaliais dažais padažytas brudas, kuris savo stiprumu toli gražu atsilieka. Dažniausiai mūsų parduotuvėse vietoje vazabio būna parduodamas šlykštokas brudas, turintis gelsvai žalsvą spalvą ir padarytas ne iš vazabio, o iš paprastų krienų, garstyčių ir dažiklio. Kad atskirtumėte gerai, tai tikras vazabis būna šviesiai ir švelniai žalias, su atspalviu link melsvumo.