Praktica

Praktica - tokie veidrodiniai fotoaparatai, gaminti Rytų Vokietijoje, pradžioje KW, o paskui Pentacon gamyklose, kurios susidarė, kai komunistai apjunginėjo įvairių Vokietijos optikos gamyklų likučius, kurių į SSRS neišvežė sovietai.

Pirmi Praktica fotoaparatai buvo sukurti kaip supaprastinti prieškarinių Pentaflex aparatų variantai, o paskui jau vystėsi gan savarankiškai.

Praktica aparatai į rinką išėjo dar apie 1949 metus, buvo, kaip pagal anuos laikus, labai modernūs, nes paremti vokiška optikos gamybos patirtimi, tačiau kartu labai nebrangūs. Viena iš didžiausių naujovių čia buvo M42 jungtis, kuri anuomet dar buvo gan menkai paplitusi (vietoje jos dažnesnė buvo M39), ir kurią visai neseniai buvo įvedusi kita Rytų Vokietijoje pasilikusi gamykla - Pentacon, kuri buvo perėmusi moderniausių to meto Contax fotoaparatų gamybą.

Nors M42 jungtis buvo sukurta dar Tarpukariu tose pat Carl Zeiss Ikon laboratorijose, per II Pasaulinį karą ji niekam buvo ne galvoj, tad praktikoje pradėta naudoti tik su uždelsimu, nuo 1949 metų, ir iškart dviejuose fotoaparatų modeliuose. Tai nuo to ji dar žinoma, kaip Praktica mount ir kaip Contax S mount.

Kadangi Rytų Vokietijoje buvę Praktica gamyklos rėmėsi dar neseniai geriausiomis pasaulyje buvusiomis vokiškomis technologijomis, tai fotoaparatai gavosi vykę, smarkiai eksportuoti į įvairias pasaulio šalis, o tuo pačiu susilaukę ir gana nemažai pamėgdžiojimų, ir tiesioginių, ir ne visai. Visgi labiausiai išplito būtent Praktica objektyvų jungtis, tapusi ilgamečiu standartu visai Žemės planetai.

Vėliau dar atsirado visokie Praktica fotoaparatai su Praktica B tipo jungtimi (kuri su niekuo nesuderinama ir niekam netinkama), bet tai šitie palaikymo nesusilaukė ir populiarumo nebeturi. Tuo tarpu gi senesni Praktica fotoaparatai su M42 jungtimi kai kurių fotojuostos mėgėjų vis dar yra mėgstami.

Praktica fotoaparatai SSRS

Per visą sovietmetį įvairūs Praktica fotoaparatai buvo laikomi praktiškai geriausia fototechnika, kokią kas nors, gyvenantis SSRS, galėjo kaip nors gauti. Ir tos galimybės gauti tą techniką buvo labai nedidelės, nes sovietai skaitė, kad profesionalams gali pakakti Zenit ar Kijev fotoaparatų, o plačiai publikai išvis užteks FED ar Smena.

Palyginimui, fotoaparatas Zenit kainavo maždaug nuo 77 iki 180 rublių (priklausomai nuo fotoaparato modelio ir kartu perkamo objektyvo), o Kijev (priklausomai nuo modelio ir kompklektacijos) - nuo 150 iki 400 rublių. Tuo tarpu Praktica fotoaparatas, kurį buvo įmanoma nusipirkti tik Leningrade ar Maskvoje ir tiktai pagal talonus, kuriuos gaudavo specialūs išrinktieji, oficialiai kainavo maždaug nuo 220 iki 280 rublių, priklausomai nuo to, su kokiu objektyvu būdavo parduodami. Neoficialioje juodojoje rinkoje tos pat Praktica kainos buvo maždaug nuo 500 iki 800 rublių.

Iš principo buvo įmanoma nusipirkti ir Nikon ar Canon fotoaparatų, tačiau jų kainos pusiau legalioje rinkoje buvo maždaug apie 3500 rublių. Tai apie juos nedrįsdavo pasvajoti beveik niekas.

Taigi, dažniausiai jei kas nors ir gaudavo Praktica fotoaparatą, tai tik per tai, kad kaip nors susikombinuodavo jo nupirkimą ir atsivežimą iš Rytų Vokietijos. Gal visai nenuostabu, bet esminiais tokių fotoaparatų importuotojais tapo sovietinės armijos karininkai, kurie būdavo dislokuoti Rytų Vokietijoje, tai ten tokių fotoaparatų prisipirkdavo už prisitaupytus dienpinigius, išduotus Rytų Vokietijos markėmis (paprasti kareiviai to negaudavo). Pinigų Praktica fotoaparatui karininkas susitaupydavo per kelis mėnesius, tačiau uždarbis iš to gaudavosi kuo geriausias.