Miegoti

Neaiškybė miega.

Miegoti - tai toks užpisimas, ir dar rimtai konkretus. O dar, nėra didesnio užpisimo, nei pabusti. Trumpalaikis, socialiai (ne)priimtinas sąmonės netekimo etapas paros metu. Toksai meditacinis gulėjimas. Jo metu galima prisisapnuoti.

Tai kas pas universiteto studentą nepasireiškia, o pas alkoholiką tai per gerą pogerį - eit miegoti tai tikrai košmariškas reikalas. Miegoti tai toks vyksmas, ir šisai vyksmas iš savęs maitinasi ir tęsiasi. Tai taip gaunasi, jog miegas yra toks uroboro principo ciklas, nes jis rekursiškai vyksta iš savęs pačio: žmogus miega, nes jis stresuotas, o pats miegas kelia neapsakomai siaubingą stresą ir traumą, nes miegas - primena mirtį. Žmogus miegodamas užmerkia akis ir nejudina kojų pirštų kokias šešias valandas artai pusė dienos, tad ir gaunasi, kad aplinkiniams atrodo kaip lavonas, kas traumuoja juos ir miegantįjį. Taip vat įvyksta psichosomatinė reakcija, ir asmuo pastoviai miega, nes jis vieną kartą užmigo, ir išgasdino visus bei save. Basiausia tai, dar kad miegojimas yra besipakartojantis įvykis asmens paros cikle, ir dar net jo visa diena yra pagrįsta šituo siaubingu etapu, kas užvadinta „cirkadiniu ritmu“.

Dar kas gali būti baisiau nei pats sąmonės netekimo epizodas tai yra, kad žmogaus smegenys išleidžia visokias sultis ir pradeda sapnuoti. Šito fenomeno niekas taip ir negali paaiškinti, kodėl visgi žmogus yra paskandintas į kažkokį tai iš pasąmonės ištrauktų svajonių artai baimių kupiną pasaulį, katrame jis turi kentėti valandų valandas, atitrauktas nuo gyvenimiškosios realybės, perkeltas į savo galvos fantazijos erdvę. Vieni teigia, jog tik košmaras, neigiamų emocijų sapnas, gali pakenkti žmogų, bet dauguma žino, kad malonus, galvelę paglostantis teigiamas sapnas - tiek pat žalojanti patirtis. O taip yra, nes kartais sapnas, atrodo, kad išpildo žmogaus vidines svajones, ir tame trumpam laiko tarpe sapnuojantysis gali gyventi labiau ar visiškai pilnavertį gyvenimą nieko jam pačiam nedarant, katras staiga baigiasi, kai debiliako žadintuvas uždainuoja. Miegas yra trauma žmogui, bet nėra didesnės fizinės skriaudos jam, nei pabusti iš šio proceso. Tad pasireiškia toksai Stokholmo sindromo efektas, kuomet asmuo yra neapsakamoje kančioje kai jis miega, bet tuo pačiu išsilaisvinimas iš šios kankynės taipogi yra kančia. Taip ir atsiranda budizmas: ir gyventi, ir negyventi - visiški egzistenciniai sopuliai žmogui.

Miegoti naktį

Vieni miega dieną, kiti - naktį, ir tai neginčijamas faktas gyvenimo. Vieniems taip reikia, kiti - užsimano ir prisidirba su savo dienos ritmu ir tat sugadina savo emocinę būklę. Kai kurie dirba naktines pamainas, tad tenka pavaidinti pelėdos vaidmenį ir dirbt tada, kai visi kiti snaudžia. Bet visgi žmonės paprastai miega naktį: nuo apytiksliai sauėlydžio, iki apytikriai aušros. Koks žmogus bebūtų, jis visgi yra žmogiukas, o žmogui, kaip ir bet kokiam žinduoliui, būdingas poilsio metas. Tad taip gaunasi, jog miegoti - natūralu, ir šiaip ar taip sveika kūnui ir dvasiai. Miegojimo procesas pridaro visokiausių biologinių procesų kūne, kurie padeda gyvūnui toliau tęsti gyvenimą ir bimbinėtis visur. Kas tie per procesai - geriau klauskit kokio gydytojo.

Bet jeigu vieni miega vienu metu, o kiti - kitu, tai tada kyla toksai kognityvinis disonansas, ypač tiems, kurie yra priversti eit specifiniu laiko momentu miegot ar snaust. O taip būna dėl to, kad vienas ar kitas asmuo galėtų nemegioti visiškai, visą dieną prakiurksoti prie tos supistos dežės ir šikti į komentarus irba žaisti grajus. Dar žiauriau, kuomet į šitą „visišką laiko švaistymą“ užkviečia priverstinai dalyvauti koks nors globėjo atstovas. Bet visgi, miegot dieną, kuomet asmuo neturi kitos veiklos yra visiško urvinio asmens bezobrazija, tad gal einam visi bendrai pamiegot, ką?

O kiek laiko visgi užtenka miegot?

Šiaip siūloma sveikam suaugusiui žmogui miegot kokias aštuonias valandas, bet mes visi puikiai žinom, jog kartais dienos grafikas nedovanoja tiek daug laiko skirti gulėjimui lovoje. Tai gal ir šešių užtenka. Bbz.