Kung fu

Kung fu - bendras pavadinimas daugumai kovos menų, kurie tik yra kilę iš Kinijos ar netgi ir kitų aplinkinių šalių. Labiausiai išpopuliarino įvairius Kung fu stilius visokie filmai, ypačiai Bruce Lee, o vėliau - Jackie Chan. Savo pirmomis šaknimis visokie Kung fu yra kilę iš indiškų kovos menų, tačiau taip pasikeitę, kad jau sunkokai atsekami.

Kadangi Kinija yra labai didelė, o visokių regionų ten gyvas galas, tai ir kovos menų stilių tenai yra prisidarę tiek, kad jų iki šiolei dar niekam nepavyko normaliai suklasifikuoti. Kelios pagrindinės klasifikacijos skirsto stilius į šiaurinius ir pietinius, o taip pat į susietus su Šaolinio (Shaolin) vienuolynu ir su Udano (Wutang arba Wudang) vienuolynu, tarp kurių šimtus metų buvo arši konkurencija ir dėl skirtingų religijų, ir dėl kokių papuola kitų paskatų.

Kung fu stilių įvairovė

Kai kurie iš Kung fu stilių yra kraštutinai specializuoti, skirti tiktai tokioms keistoms sąlygoms, kad šiuo metu jos ne visada gali būti suprantamos. Kaip pvz., kai kurie stiliai formavosi grynai kovai ant siauručių takelių, kurie eina tarp vandenyje ir dumble paskendusių ryžių laukų - ir čia esminis tikslas buvo išlaikyti pusiausvyrą ir nenukristi į dumblą, nes tas, kas nukrito - jokių šansų laimėti jau nebeturi. Kiti stiliai formavosi, pvz., norint išvengti kaltinimų smurtu - t.y., kad besimušantis atrodytų pats lyg būtų mušamas, kritinėtų ir atrodytų bejėgis, nepaisant to, kad kaip nors pargriauna ir aplinkinius, o galų gale nuo jų pasprunka. Dar kiti stiliai kūrėsi kaip kalėjimo ar vergovės sąlygoms skirti, pvz., kur žmonės yra tiesiog surakinti ir negali kovoti normaliais būdais, todėl smūgiai atliekami gulint ir ridenantis, ir pan.. Šiais laikais tokių stilių pritaikomumas yra smarkiai abejotinas. Tokie stiliai likę daugiau knygose ir praktinės reikšmės tiesiog neturi.

Kiti Kung fu stiliai yra visiškai pritaikomi praktikoje ir yra labai populiarūs, kaip kad Baltosios gervės stilius, kuris davė pagrindą ir karate, ir kaip buvo naudojamais, taip ir liko, nes ir lengvai išmokstami, ir realiai pritaikomi. Kai kurie kiti stiliai irgi išliko gyvybingi.

Dar kiti Kung fu stiliai transformavosi ir pavirto į įvairius liaudies šokius bei sveikatingumo mankštas - kaip kad Tai či, kur tik retas kuris iš praktikuotojų mokėtų savo stiliaus metodus pritaikyti praktinėse muštynėse.

Galų gale, painiavos dar prideda ir tai, kad įvairiausi stiliai čia šimtus metų maišėsi, susikurdavo ir atskirų gana nedidelių klanų (šeimynų) stiliai, kurie būdavo smarkiai slepiami (nes vienas-kitas slaptas triukas leisdavo laimėti prieš kokius nors banditus), ir taip toliau.

Stilių dokumentavimui bėdų pridarė dar ir boksininkų sukilimai, per kuriuos ir po kurių daugybė stilių mokytojų ir tuos stilius aprašančių knygų buvo tiesiog sunaikinta, kad nekeltų daugiau neramumų. Kai tais stiliais buvo susidomėta, daugybė jų buvo tiesiog išnykę ir viskas.

Kung fu klasifikacija

Pagrindinė klasifikacija yra į vidinius (Udano) ir išorinius (Šaolinio) stilius, o taip pat į šiaurinius (šiauriau Jangdzės upės) ir į pietinius (piečiau Jangdzės upės) stilius pagal regionus. Abu klasifikavimai persidengia, pvz., yra šiauriniai vidiniai ir šiauriniai išoriniai stiliai, ir t.t.. Išskirstyti viską irgi gana sunku, nes tų persidengimų ir makalynės irgi nemažai.

Taip ar anaip, šitos dvi klasifikacijos naudojamos paraleliai, vienu metu:

• Vidiniai stiliai (内家拳) - daugiau remiasi vidinės energijos nagrinėjimu, minkštais judesiais ir ypatingai daug metų trunkančiu mokymusi, smūgiais į labai specifiškus skausmingus taškus ir kūno judesių inercijos ir bendrai viso kūno energijos išnaudojimu, dažniau siejami su Udano vienuolynu ir daosizmu. Galimai žinomiausias iš jų yra Tai Či, o taip pat Baguadžanas (Baguazhang) ir Sinčianas (Xingyiquan).
• Išoriniai stiliai (外家拳), - daugiau remiasi jėgos ir ištvermės treniruotėmis, daugeliu atžvilgių grubesni, paremti tiesiogine raumenų jėga, dažniau siejami su Šaolinio vienuolynu ir budizmu. Gal žinomiausias iš jų yra Šaolinio kung fu, o taip pat Maldininko stilius, Gervės stilius, Tigro stilius, Choi Li Fut, o taip pat ir Wing Chun.
• Šiauriniai stiliai (北派) - daugiau dėmesio skiria kojų darbui ir aukštiems spyriams, veikimui didesniu nuotoliu, o taip pat įvairiems ginklams ir šiaip akrobatikai. Stiliai labai susiję su tuo, kad Šiaurės Kinijoje būna labai sunkios šaltos žiemos ir žmonės nešioja daug sluoksnių storų drabužių, paltus, storas kelnes ir pan., todėl daugelis smūgių tampa tiesiog neveiksmingi, nes juos nuslopina drabužių sluoksnis. Taigi, tenka daug daugiau remtis itin stipriais kojų smūgiais, ypač spyriais į galvą. Šiauriniams stiliams priskiriami Baguazhang, Bajiquan, Chāquán, Chuojao, Erelio letena, Šiaurinis Maldininkas ir Tai Chi.
• Pietiniai stiliai (南派) - daugiau dėmesio skiria rankų darbui, viso korpuso judesiams, artimesniam veikimui, metimams, o taip pat kovai plikomis rankomis. Stiliai susiję su tuo, kad Pietų Kinijoje gyventojų tankis nepaprastai didelis ir jei vykdavo muštynės, tai jos vykdavo visokiuose skersgatviuose, žmonių spūstyje ar kambariuose, kur jokių akrobatikų neitų parodyti vien dėl vietos trūkumo. Todėl pagrindinis akcentas - gebėjimas muštis kuo mažesnės amplitudės judesiais, visų pirma trumpais rankų smūgiais. Stilių pavyzdžiai - Choy Gar, Hung Ga, Lau Gar, Ng Ying Kungfu, Li šeimos stilius, Mok Gar, Choy Li Fut, Fujiano Baltosios gervės stilius, Šuns stiliaus Kungfu, Penkių protėvių stilius, Pietinis maldininkas, Hak Fu Mun, Bak Mei, Drakono stilius ir Wing Chun.

Nors ir skirtingi, visi šie stiliai gerokai persimaišę, tad klasifikavimas kartais kelia daugiau ginčų, nei tų ginčų išsprendžia.

Udano ir Šaolinio vienuolynų stiliai

Udanas (Wutang arba Wu Tang, arba Wudang, dar neretai vadinamas kaip Udanas) vienuolynas buvo daosistinis, tuo tarpu Šaolinis arba Šaolinas - budistinis, tad skyrėsi netgi ir moralė - supratimas, kas gali būti leistina kovoje, o kas neleistina.

Priešprieša tarp Šaolinio ir Udano vienuolynų siekė dar viduramžius, pereidavo ir į visokias politines kovas, kai kuriais periodais buvo, kai kurį nors vienuolyną su visais filialais imdavo daužyti ir Kinijos valdžia. Kadangi neretai viskas pasibaigdavo realiomis masinėmis skerdynėmis, po kurių likdavo tik vienuolių lavonų krūvos, tai aišku, kad tie vienuolynai išsaugojo daug piktumo vieni ant kitų, o taip pat liko ir begalės tarpusavio kovų istorijų. Kiniškame supratime visi kovos menai susiveda į tuos du centrus, kur vieni paprastai būna blogiečiai - dažniau tokiais vaizduojami Udano atstovai, o kiti būna geriečiai - Šaolinio atstovai.

Didžiulė dalis kiniškų kung fu filmų yra būtent apie tai, kaip tarpusavy mušasi geriečiai iš Šaolinio su blogiečiais iš Udano, kur Šaolinio vienuoliai ar su jais susiję veikėjai yra tokie paprasti darbštūs bachūriukai, apsirengę kažkuo panašiu į aptemptus senovinius treningus, o tuo tarpu Udano atstovai - tai visokie pinigais pertekę ir magiją įvaldę amoralūs galvažudžiai, apsirengę plėvesuojančiomis baltomis suknelėmis.

Šitą kiniškuose filmuose visur matomą priešpriešą dabar pralenkia gal tik priešprieša tarp visų kung fu stilių bendrai iš vienos pusės ir japonišku karate iš kitos pusės, kur visi tie karatekos vaizduojami kaip išimtiniai blogiečiai. Na, dar paskutiniu metu atsiranda ir dar baisesnių europiečių, kurie kartais rodomi dar baisiau už kitus, bet kinų suvokime tie europiečiai kažkodėl savo kovojimu dažnai būna panašūs į keistai modifikuotus Udano atstovų variantus, pvz., apsirengusius kaip kunigai, tačiau su papildomais atributais - nežmoniškai stiprūs ir brutualūs.

Kaip atskirti, kur Šaolinio, o kur Udano Kung fu

Šaolinio ir Udano kryptis atstovaujantys kovotojai vieni nuo kitų dažniausiai nesunkiai atskiriami.

Šaolinio veikėjai nešioja tokius drabužius, kurie kiek labiau primena treningus, ir dar ir su visokiomis didelėmis aptemptomis kojinėmis ir raišteliais iki kelių, bene labiausiai mėgsta oranžinę spalvą. Šaolinio atstovai dažniausiai būna nusiskutę plikai ar tiesiog savaime nuplikę, nes tai įprasta budistams.

Udano veikėjai nešioja laisvesnius drabužius, plačiomis maskatuojančiomis rankovėmis ir kelnių klešnėmis, mėgsta baltą spalvą. Paprastai jie turi ilgus ilgus plaukus ir kokius nors išskiritinio turtingumo atributus, pvz., auksinius papuošalus, žiedus ir panašiai. Kitą vertus, variantų būna įvairių, tad šita klasifikacija yra tik labai sąlyginė.

Paprastai su Šaolinio vienuolynu siejamas kraštutinai nuoseklus ir sunkus fizinis parengimas, kartais išeinantis už bet kokio proto ribų ir duodantis kovotojams ne tiek naudos, kiek sužalojimų. Šaolinio stiliai visada akcentuoja kraštutinę jėgą, šoklumą, vikrumą ir agresiją. Taigi, jei kokiame nors filme rodomas klaikiai sekinantis ir absurdiškai kankinantis fizinis rengimas - tai paprastai bus koks nors Šaolinio stilius.

Udano stiliai paprastai akcentuoja švelnumą, gebėjimą išsisukti, preciziškus smūgius, kūno balansą, sveikatą ir visokias kartais pusiau magines, o kartais ir visai magines jėgas, kaip kad qi. Vienas iš žinomiausių su Udano vienuolynu siejamų stilių - tai Tai či, iš kurio mėgėjų šiais laikais neretai daroma labai daug patyčių, kaip iš bulšido. Vienok klasikinis Tai či patyčių tikrai nevertas, nes turi belenkiek puikiausių būdų kaulų laužymui ir žmonių užmušinėjimui, naudojant minimalios jėgos priemones.

...To be continued