Baudžiava

Baudžiava - kai kuriais atvejais, kaip kad Carinėje Rusijoje - tai buvo ta pati vergovė, tiktai apiforminta kaip atseit ne visai vergovė, nes atseit kažkaip tai galima kažką. Realiai - tiesiog ūkinė vergvaldystė, kur kaimiečiai paversti vergais, kad dirbtų pas visokius ponus, nes niekas kitaip neleido.

Kitur gi baudžiava buvo tiesiog susitarimas tarp dvarininko ir žemės neturinčių valstiečių, kad šie žemę gaus savo reikalams dirbti, mainais už tai atidirbdami kažkiek dienų per metus tam pat dvarininkui. Žodžiu, žemės nuoma už darbą. Pabrėžtina, kad pagal visų normalių šalių įstatymus baudžiauninkas buvo pilnateisis žmogus, kurio nei žudyti, nei plakti kas nors neturėjo teisės, o tas baudžiauninkas, jei norės, galėdavo išeiti pas kitą dvarininką ar išvis į miestą.

Nuo rusiškos carinės okupacijos melagingai baudžiava būna vadinama rusiška baudžiava, kuri išties buvo ne kas kita, o tikrų tikriausia vergovė.

Baudžiava Lietuvoje

Lietuvoje baudžiava įvesta buvo per Horodlės privilegiją 1413, nes iki tol kiekvienas kaimietis galėdavo skelbtis bajoru. O po tos Horodlės sutarties tarp LDK ir Lenkijos gavosi taip, kad bajorais tapo tiktai tie, kas gavo lenkiškus herbus ar tų herbų patvirtinimus. O visi kiti tapo jau nebe bajorais, taip kad su mažesnėm teisėm. O kadangi vis dar buvo burbančių, tai galiutinai įstatymais tą įtvirtino toksai Didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis I, nes jam taip kažkaip pasirodė patogiau.

Paskui ta visa baudžiavinė vergija paaiškėjo besanti nelabai efektyvi, nes gi žinia, kad vergai visada stengiasi dirbti kuo mažiau, visaip imituodami darbą, o patyliukais kenkdami. Tai vienas-kitas dvarponis ėmė daryti eksperimentus, duodami žemę tiems baudžiauninkams dirbti patiems, mainais tiesiog už išaugintą derliaus dalį. Ir paaiškėjo, kad tiesiog stebuklai gaunasi - dirbti ima du, o kartais ir penkis kartus našiau. Taigi tyliai ėmė plisti tokie susitarimai, kur baudžiauninkui tiesiog žemę atiduodavo, sakydavo, kad dirbk tu ką nori, o tada dvarininko pelnas išaugdavo porą kartų, ir tas pats bauždiauninkas dar prakusdavo ir praturtėdavo.

Bene didžiausi tokie bandymai galų gale buvo atlikti Pavlovo respublikoje 1769-1795, kur visi baudžiauninkai ne tik kad buvo paskelbti laisvais, bet dar ir padaryti bendrasavininkiais. Tai tokio suklestėjimo mažai kas buvo matęs. Taigi, visai natūraliai ir dauguma kitų dvarininkų ėmė ne tik kad eksperimentus daryti, bet jau ir reikalauti, kad per įstatymus baudžiava būtų panaikinta, nes laisvė, pasirodo, yra stebuklingas dalykas. Atlaisvinimai gavosi tokie, kad baudžiauninkai, nors ir turėjo dirbti lažą, jau galėjo ir išsilaisvinti.

Rusiška baudžiava - vergovė

Vienok 1795 atėjo carinė okupacija, ir vėl baudžiava buvo įvesta iš naujo, ir dar taip baisiai, kaip Lietuvoje nebuvo buvę. Pagal rusiškus įstatymus baudžiauninkai buvo visiški vergai - jais galėjo prekiauti be žemės, kaip gyvuliais, netgi išskirdavo kartais ir šeimas. Baudžiauninkus galėjo bausti ir fizinėmis bausmėmis, ir netgi baudžiauninko nužudymas praktiškai buvo nebaudžiamas, nors teoriškai ir nebuvo galima žudyt.

Prakitkoje nors šita rusiška baudžiava iki šiol yra vadinama baudžiava, išties tai buvo tikrų tikriausia vergovė, nes jokių baudžiavos reikalavimų čia niekas nesilaikė, o su žmonėmis elgėsi kaip su vergais - juos pardavinėjo, išskirdavo šeimas, nuplakdavo, o kartais ir nužudydavo. Dvarininkas buvo nebaudžiamas tai daryti - o daugelis iš Rusijos atvažiavusių okupantų dvarininkų būtent taip ir elgėsi.

Kažkiek aplaisvėjo situacija tik po to, kai kartu su dvarininkais, tie patys baudžiaviniai valstiečiai sukilo prieš Rusiją ir gavosi 1863 sukilimas. Tai tada baudžiava palengvėjo, bet ir tai nebuvo panaikinta iki galo. Po truputį naikinant tai vienus, tai kitus teisių apribojimus, visiškai iki galo teisių ribojimai buvo panaikinti tiktai 1906 metų spalio 18, kai valstiečiams suteiktos visiškai vienodos teisės kaip ir visiškai visiems kitiems žmonėms, be jokių apribojimų keliauti ar gyventi kur nori, ir uždraudžiant valstiečius bausti fizinėmis bausmėmis - plakti ribais, rykštėmis ir panašiai.