Priklausomybė

Priklausomybės - tai bendrinė grupė įvairių pagal savo pobūdį ir kilmę psichikos sutrikimų, kuriems bendra tai, kad žmogus turi netipinį, tačiau specifinį poreikį kokiems nors dalykams, o jų nepatirdamas, patiria įvairių rūšių nemalonius pojūčius.

Visos priklausomybės veikia kaip tam tikri iš dalies psichologiniai, o iš dalies fiziologiniai spąstai, į kuriuos pakliuvęs, žmogus negali ištrūkti, o tiktai klimpsta dar labiau. Kitais žodžiais tariant, priklausomybės turi polinkį nesilpnėti, o tik stiprėti, einant laikui.

Apibendrintas, visų priklausomybių išsivystymo mechanizmas šiuo metu vis dar nėra tiksliai išsiaiškintas, nors yra gana detaliai žinomi daugelio priklausomybių išsivystymo mechanizmai, o taip pat žinomas faktas, kad viena priklausomybė neretai gali arba pilnai išstumti ir pakeisti kitą priklausomybę arba bent jau dalinai sušvelninti kažkurios priklausomybės simptomus.

Paskutiniu metu bendras priklausomybių išsivystymas yra siejamas su keliais neuromediatoriais, ypač tokiais, kaip oksitocinas, endorfinai, dopaminas, serotoninas, adrenalinas ir pan., t.y., tais reguliatoriais, kurie nustato bendrą žmogaus emocinį susijaudinimą, pasitenkinimą, malonumo jausmą.

Priklausomybių rūšys

Šiais laikais yra išskiriamos kelios labai esminės priklausomybių grupės, iš jų trys pagrindinės:

• Priklausomybė nuo psichiką veikiančių medžiagų - t.y., įvairių rūšių narkomanija, alkoholizmas bei piktnaudžiavimai įvairiais psichiką veikiančiais preparatais, pvz., benzais.
• Priklausomybės, susijusios su asmenų elgesio problemomis, pradedant priklausomais santykiais ir baigiant priklausomybėmis nuo azartinių lošimų ar kompiuterinių žaidimų
• Įvairūs kiti priklausomybės pobūdžio, netipiškų priklausomybių ar artimi priklausomybėms sutrikimai, taip pat artimi sutrikimai, susiję su įvairiais kitais psichikos sutrikimais, pvz., kompulsyvus psichikos neveikiančių vaistų (pvz., vidurius liuosuojančių) neadekvatus vartojimas, esant anoreksijai.

Taip pat su priklausomybėmis paskutiniu metu smarkiai siejami ir dar dvi sutrikimų rūšys:

• Impulsų nevaldymo sutrikimai (pvz., kleptomanija, piromanija ar kt.), nes jie savo veikimo mechanizmais smarkiai primena įvairias priklausomybes
• Kai kurie antisocialaus elgesio sutrikimai, nes jie savo pobūdžiu gana artimi vėlyvesnėms priklausomybių stadijoms

Priklausomybių stadijos

Kažkada narkomaniją ir alkoholizmą tyrinėję psichiatrai išskyrė kelias stadijas. Nors iki šiol stadijų išskyrimas gan skiriasi, ko gero ryškiausiai stadijas nusako penkių stadijų modelis:

• Eksperimentavimas, pirmi bandymai. Paprastai vartotojas būna įsitikinęs, kad jam pavyks išvengti priklausomybės, todėl ir pabando. Dažniausiai bandymas būna susijęs su įsitikinimu, kad informacija apie medžiagų pavojingumą yra klaidinga, o taip pat tikėjimu, kad matyti piktnaudžiavimo atvejai nebuvo pavojingi.
• Pakartotinis vartojimas, tikintis, kad "vieną kartą nieko neatsitiko, tai ir vėl neatsitiks". Ilgainiui pakartotinis vartojimas tampa socialiniu (per vakarėlius ar pan.), pasikartojančiu.
• (Nematoma stadija) Tolerancijos vystymasis. Būdinga, kad vartojimas vis dar panašus į antrą stadiją, pats vartotojas būna įsitikinęs, kad priklausomybės dar nėra. Tačiau pastebimas tolerancijos augimas - vartotojas gali pakelti didesnes dozes, o apsinešimui reikia vis daugiau medžiagų. Kadangi skirtumai nuo ankstesnių kartų kiekvieną sykį būna labai nedideli, vartotojas jų nepastebi, o jei jo dėmesys atkreipiamas - aiškina, pvz., kad "tų mažų dozių tik pirmą kartą gali užtekti, o aš čia vartoju normalias, nedideles, nepavojingas dozes". Augant tolerancijai, vystosi ir priklausomybė, o kartu vis dažniau pasitaiko rizikingo vartojimo atvejai (kitos medžiagos, pakartotinis svaiginimasis antra doze, nesibaigus pirmos dozės poveikiui, kombinuotas medžiagų vartojimas, neaiškios, rizikingos, nežinomos kilmės medžiagų vartojimas ir pan.).
• Fizinės priklausomybės išsivystymas. Šioje stadijoje ilgainiui stipriai auga medžiagų vartojimo rizikingumas, o taip pat ir fizinės priklausomybės požymiai - abstinencijos sindromas, nuotaikos sutrikimai, vartojime dingsta bet kokios ilgesnės pertraukos.
• Pilnavertė priklausomybė, kuri gali būti įvardinama kaip cheminė priklausomybė. Būdinga, kad negavus medžiagų, atsiranda gana ryškūs fiziologiniai sutrikimo požymiai arba psichologiniai požymiai, rodantys gan stipraus psichikos sutrikimo kriterijus - pradedant kompulsyviu elgesiu, ieškant naujos dozės ir baigiant gan stipriais mąstymo sutrikimais, kartais peraugančiais ir į psichozę.

Verta atkreipti itin didelį dėmesį į tolerancijos vystymąsi: jis išties prasideda jau pirmoje stadijoje, nors pats vartotojas jo nepastebi tol, kol neišsivysto gan ryškūs fizinės priklausomybės požymiai, o kai kada ir dar ilgiau. Taip pat pastebėtina, kad tolerancija paprastai nenunyksta labai ilgą laiką - pvz., alkoholinė tolerancija atsistato tik maždaug per 10 metų visiškos abstinencijos. Tai reiškia, kad netgi pavieniai medžiagų pavartojimai toleranciją padidina gan ilgam laikui - kartais pavienė dozė sukelia išmatuojamus tolerancijos pakitimus, trunkančius net keletą metų.

Narkotinių medžiagų poveikis leidžia gana gerai modeliuoti ir kitus priklausomybių atvejus - kaip pvz., azartinių lošimų sukeliamas priklausomybes. Šios vystosi visiškai taip pat, kaip ir narkomanija, tik su vienu skirtumu - euforiją sukeliančios medžiagos yra gaunamos ne iš išorės, o savaime pasigamina organizme, patiriant stiprius emocinius pergyvenimus, susijusius su azartiniu žaidimu. Pakartotinai žaidžiant žaidimus, vystosi tolerancija, kol galų gale priklausomybė gali pasiekti tokį lygį, kur pastebima net ir fiziologinė simptomatika, ryškiai kintanti priklausomai nuo tolimesnio vartojimo.