Neuroleptikai

Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą menamai medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Neuroleptikai arba antipsichotikai - psichotropiniai vaistai, skirti efektingam ir giliam psichikos ligų gydymui. Populiariausių tarpe - haloperidolis, triftazinas, aminazinas ir pan..

Neuroleptikai pasižymi efektingu antipsichotiniu poveikiu, pašalina arba susilpnina schizofrenijos bei kitų psichikos ligų simptomus.

Pagrindinės neuroleptikų grupės

Neuroleptikai sąlyginai skirstomi į dvi pagrindines grupes:

• Tradiciniai arba pirmosios kartos (šiems priskiriami dauguma neuroleptikų, sukurtų iki 1970-1980 metų)
  • Fenotiazinai (tricikliai junginiai) - chlorpromazinas (aminazinas), trifluoperazinas (triftazinas arba stelazinas), flufenazinas, perfenazinas, tioridazinas (melarilas), promazinas, triflupromazinas, levomepromazinas, pimozidas (Orapas) ir kt.
  • Butyrofenonai - haloperidolis, droperidolis ir pan.
  • Tioksantenai - chlorprotiksenas ir kiti.
• Atipiniai arba antrosios kartos (vėlesniais laikais atrastų junginių pagrindu sukurti neuroleptikai)
  • Benzamidai - amisulpridas (amilsulpiridas), sultopridas, tiapridas, sulpiridas ir pan.
  • Dibenzodiazepinai - klozapinas, kventiapinas, olanzapinas ir pan.
  • Benzizoksazolai - risperidonas (rizoleptas)
  • Benzizotiazolilpiperazinai - ziprazidonas
  • Indolai - dikarbinas, sertinfolas
  • Piperazinilchinolinai - aripiprazolas

Neuroleptinio gydymo metodikos

Gydymas neuroleptikais taikomas, naudojant vieną iš kelių metodikų:

• Tolygus dozių didinimas - minimali pradinė dozė turi būti tokia, kad ligonis pasidarytų apsnūdęs, nustotų nervuotis, ramus, sukalbamas. Dozė nuolat (kas kelias dienas ar savaites) didinama tol, kol išnyks visi ligonio ligos simptomai ir paliekama tokia, prie kurios ligonio būsena yra patenkinama.
• Šokinis gydymas (vadinamasis neuroleptinis šokas) - ligoniui duodamos šokinės dozės, prie kurių jis nustoja visiškai reaguoti į aplinką, didžiąją dalį paros miega. Po kelių dienų ar savaičių, kai ligonis ima elgtis tvarkingai, kursas nutraukiamas ir stebimas ligonio elgesys. Toks neuroleptikų taikymas itin tinkamas, norint sukelti išprovokuotą psichozę, kuri leistų tiksliai identifikuoti psichikos ligą, kuria ligonis serga.
• Zigzaginis gydymas - dozė, pradedant apsnūdimą sukeliančia, kelias dienas ar savaitę sparčiai didinama iki tol, kol ligonis pasidaro nejudrus, didžiąją dalį laiko miega, o paskui taip pat sparčiai mažinama. Ciklas kartojamas kelis kartus. Toks gydymas leidžia gauti gerus terapinius rezultatus kartu su gerais diagnostiniais rezultatais.
• Inversinis nutraukimas arba vadinamasis laikinas gydymo nutraukimas (iki 3d.) - taikomas diagnostiniais tikslais, taip pat disimuliacijos identifikavimui. Esant ilgalaikiam gydymui didelėmis neuroleptikų dozėmis, ligonio organizmas prisitaiko prie vaistų, todėl staigus gydymo nutraukimas patikimai (~100 proc.) išprovokuoja aštrią psichozę su haliucinacijomis, pagal kurią galima diagnozuoti ligonio būklę ir paskatinti jį teigiamai žiūrėti į gydymo kurso pratęsimą.
• Palaikomasis gydymas - dozavimas yra taikomas mažesnis už efektyvų terapinį, taikomą stacionare, tačiau leidžiantis išvengti psichozių taip pat - apsisaugoti nuo galimo neuroleptinio šoko, kuris kiltų, staigiai nutraukus terapiją.

Kombinacijoje su gydymu neuroleptikais, gerai veikia šoko terapija, ypač - elektrokonvulsinė terapija.

Pašaliniai reiškiniai

Dažniausi tipiniai pašaliniai reiškiniai - mieguistumas, depresija, vangumas, stuporas - gydomi teikiant antidepresantus. Parkinsonizmai - ciklodolas. Konvulsijos - trankvilizatoriais. Gydymo neuroleptikais metu kilę psichotiniai kliedesiai, haliucinacijos - didinant neuroleptikų dozes, trankvilizatoriais.

Tarp ganėtinai neretai pastebimų sutrikimų - vadinamasis neuroleptinis maligninis (piktybinis) sindromas, šisai skaitosi nepagydomas, diagnozuojamas, esant letaliniams atvejams.

Tarp sunkesnių pašalinių reiškinių, esant gydymui, ypač ilgalaikiam, paminėtini šie: kepenų cirozė, nefritai, konjunktyvitai, akies ragenos sudrumstimas, daugybiniai bėrimai, miokarditai, galvos smegenų apbrinkimas, ilgalaikiai galvos smegenų pažeidimai, oligofrenija ir kt..

Ilgalaikis neuroleptikų taikymas vienareikšmiškai susietas su lėtiniais smegenų pažeidimais. Bandymų su makakomis metu dar 1980 buvo pademonstruota, kad per 12-24 mėnesius, taikant įprastas terapines dozes, haloperidoliu, chlorpromazinu ir kitais neuroleptikais maitintų makakų smegenys sumažėja 10-18 procentų, lyginant su kontroline grupe. Sumažėjimas nesusietas su konkrečių galvos smegenų dalių pažeidimu, tolygiai pasiskirsto tarp pilkosios ir baltosios masės. Tai leidžia spėti, kad vienas iš ilgalaikio neuroleptikų poveikio mechanizmų gali būti analogiškas cheminei lobotomijai.