Japoniškas magnetofonas

Eilinis japoniškas magnetofonas, visai ne idealus, nes idealus buvo dviejų kasečių magnetofonas

Japoniškas magnetofonas - tokia senovinių laikų, kai prie ruso buvo geriau sąvoka, reiškianti bet kokį nesovietinį magnetofoną. Sovietiniai magnetofonai pasižymėjo kraštutinai prasta kokybe - sumaigydavo juostą, labai staigiai užsiteršdavo, turėdavo blogą garsą, strigdavo ir gesdavo. O japoniški magnetofonai negesdavo, kažkodėl neužsiteršdavo, nemaigydavo juostos ir negesdavo. Ir dar turėdavo neįtikėtinai daug kartų galingesnį ir kartu švaresnį garsą.

Idealus ir tobulas japoniškas magnetofonas būdavo visiškai bet koks, svarbu tik, kad būtų dviejų kasesčių. Dvikasetis magnetofonas galėdavo perrašinėti iš vienos kasetės į kitą, ir todėl tapdavo dar ir labai geru įrankiu, leidžiančiu kažkiek užsidirbti pinigų ar bent jau pigiai pasipildyti savo muzikos kolekcijas visokiais bendrai Rock, o dar ir Hard Rock, Heavy Metal ar Punk Rock įrašais. Tada galima būdavo užsiimti ir pogrindiniais pardavimais, įrašinėjant kažkam muziką už pinigus.

Kadangi konkurencijos SSRS nebuvo jokios, tai pasiūla niekada nebuvo didelė, tai dauguma japoniškų magnetofonų būdavo tiesiog tokios firmos ir markės, kaip Panasonic, National, JVC, Sharp, Sanyo, o retesniais, jau prabangos atvejais - Sony. Apie brangias markes sovietiniai žmonės išvis nebuvo nieko girdėję, tai tokių žodžių, kaip Fisher ar Marantz visai nevertino.

Japoniškas magnetofonas sovietmečiu buvo statuso ir gero gyvenimo simboliu, nes netgi pigus ir paprastas kainavo apie 1000 rublių, o tai buvo panašiai, kaip vidutinio žmogaus metinis atlyginimas, kitaip tariant - vargiai įperkamas daiktas.